Daugelis jau tiki tikroviškais suskystintų dujų terminalo (planuojama eksploatacijos pradžia – 2014 m. gruodis), ar energetinės jungties su Švedija (planuojama NordBalt eksploatacijos pradžia – 2015 m. gruodis) projektais, palankiai ir viltingai žiūri į elektros energetinių jungčių (LitPol 2016 m. – 500 MW, 2020 m. – dar 500 MW) ir dujų vamzdyno jungties su Lenkija projektus. Įspūdingai ir visai realiai atrodo biokuru kūrenamų galingų kogeneracinių jėgainių prie didžiųjų miestų statybos projektai. Juos įgyvendinus, Lietuva galėtų tapti patrauklia savo energetikos sektoriumi valstybe tiek vietiniams, tiek užsienio investuotojams, nes vietoje izoliuotos „energetinės salos“, ji galėtų tapti labai pralaidžiomis energetinėmis jungtimis sujungta su visomis kaimyninėmis valstybėmis, kas atvertų puikias perspektyvas energetiniams mainams ir prekybai. Taip pat būtų galima teigti, kad ateityje 3B šalių energetiniai tinklai galėtų tapti svarbia trasa energetiniams srautams tarp Skandinavijos šalių ir centrinės Europos.
Taigi, Lietuvos reali energetinė strategija lyg ir aiškėja – energijos naudojimo efektyvumo didinimas (užduotis – 2020 metams sutaupyti 13,2 proc. energijos), diversifikacija (dujos → suskystintos dujos arba biokuras), aukštų technologijų diegimas (išmanieji tinklai), energetinių jungčių gausa, trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas (raktas į skaidresnę energetiką), CO2 emisijos mažinimas. Žinoma čia yra viena „smulkmenėlė“ – preliminariai nurodoma, kad visa tai kainuos apie apie 12 mlrd. litų! Bet apie tai vėliau...
Vis tik žvelgiant plačiau akivaizdžiai matosi, kad Baltijos šalių energetikai susiduria ir su problemomis, kurias lydi ir nemenki tarpusavio nesutarimai. Aktualiausia problema – atvira elektros rinka, kuri vis dar negali normaliai funkcionuoti dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Šiuo metu visi Estijos elektros energijos vartotojai elektrą perką rinkoje, o kainos tiek Estijoje, tiek Suomijoje yra beveik vienodos. Tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje apie 60 proc. elektros vartotojų apsirūpina elektra, kurios kainos yra reguliuojamos ir dažniausiai neatitinka kainų, tuo metu esančių rinkoje. Skatinamieji tarifai atsinaujinančiai energetikai bei akcizai energetiniams ištekliams (VIAP – visuomeninį interesą atitinkanti paslauga arba mokestis už energetikos vystymą) visose šalyse yra skirtingi, be to labai skirtingai panaudojami, kas irgi apsunkina vieningos elektros rinkos vystymą.
Kita problema yra ta, kad elektros energijos jungčių pralaidumai tarp Estijos ir Latvijos yra nepakankami, tad kalbėti apie atvirą elektros biržą dar yra anksti. Realiai elektros birža galėtų pradėti funkcionuoti nuo 2016 m., tai yra kai pradės veikti NordBalt ir LitPol jungtys. Tuo tarpu rinka pilnai atsivers tik 2020 m., kai bus įrengta trečioji Latvijos-Estijos energetinė jungtis.
Jau įsisenėjusia problema tapo Visagino AE projektas. Latvijos ir Estijos energetikai ir politikai prašo įrodymų, rodančių kad šis branduolinis projektas bus komercinis, deja, kad ir kaip beskaičiuotum, akivaizdu, kad šiuo metu nurodoma 18 mlrd. litų projekto vertė neatsiperka. Be to, norint sinchronizuotis į kontinentinės ES energetinius tinklus, reikės įsirengti keturis nuolatinės srovės intarpus (kurių vienas jau statomas Alytuje). Šių energetinių tinklų įsirengimas būtinas visoms Baltijos šalims nepriklausomai nuo to, ar bus statoma Visagino AE ar ne. Ir vėl ta pati „smulkmena“ – pinigai, štai kodėl estai siūlo sinchronizacijos klausimus spręsti tik po 2025 m. Aišku, būtų nenaudinga energetinių tinklų sinchronizaciją užtęsti taip ilgai.
Yra ir daugiau problemų. Nesant vieningos, visų 3B šalių pilnai suderintos energetinės strategijos, kiekviena šalis tai daro atskirai. Štai latviai planuoja statyti galingą akmens anglimi kūrenamą kogeneracinę jėgainę Ventspilyje ir investuoja į mokslinius tyrimus, kurie tobulintų iškastinio kuro naudojimą energetikoje. Panašiai elgiasi ir estai – jiems reikia modernizuoti (sumažinant taršą) savo skalūnais kūrenamas elektrines. Estijoje taip pat planuojama, kad 2020 m. jų vėjo jėgainės jūroje pasieks 1100 MW galią, todėl vėl su mokslininkais tiriama ir tinklo stabilizavimo problemos, energijos kaupyklų plėtra ir net pasaulinė patirtis integruojant atsinaujinančios energetikos šaltinius į bendrą energetikos sistemą. Lietuvoje, deja, kompleksiškai šioje srityje nedirbama, nors saulės elektros tyrimų srityje lietuviai pirmauja.
Yra nemažai spekuliacijų, kas vyks energetikoje jau po 2016 metų. Manoma, kad visų rūšių iškastinis kuras gali pigti, greitai atsiras technologijos gerokai mažinančios iškastinio kuro taršą, tad gali atsitikti „atbulinė“ diversifikacija – biokuro katilus vėl reiks perdirbti dirbti su dujomis. Todėl tiek projektuotojai, tiek mokslininkai turėtų panagrinėti ir tokį scenarijų. Viena iš išeičių galėtų būti biokuro gilesnis perdirbimas iki dulkių lygio, o tai leistų katilus lengviau pritaikyti prie įvairaus kuro, atsižvelgiant į tai, kuris tuo metu rinkoje yra pigesnis).
Dabar grįžkime prie tų milijardų, kurių reikėtų modernizuojant mūsų energetiką – apie 12 mlrd. litų (ši suma, žinoma, yra be Visagino AE projekto). Gal kiek savaip interpretuojant „Lošimų teoriją“, kai kuriuos teiginius būtų galima ir čia pritaikyti. Geras lošėjas turi dvi alternatyvas – stipriai rizikuojant išlošti viską, arba viską apskaičiavus laiku sustoti lošti. Jeigu mūsų strategija gera ir mes ją įgyvendinsime žingsnelis po žingsnelio (metimai po vieną kortą), tad prasilošti neturėtume. Įdomu tai, kad lošimas jau vyksta!