Štai Estijos žiniasklaida praeitą savaitę (http://www.postimees.ee/ 2013 m. spalio 18 d.) rašė, kad „Latvenergo” neteikia pasiūlymų Latvijos elektros energijos biržai parduodant elektros energiją, o didžiumą elektros tiekia tiesiai vartotojams. Bendrovė remia Latvijos politikus, kurie jau ne kartą atidėjo energijos pardavimą vartotojams per biržą. Tuo pačiu metu „Latvenergo” tiekia elektros energiją į Estiją, savo dukterinei įmonei Estijoje ir taip didina šios dukterinės įmonės rinkos dalį Estijoje. Nors Latvijoje yra elektros generavimo deficitas, jie eksportuoja elektrą savo dukterinei bendrovei pakankamai palankia kaina. Remdamiesi su pirkėjais sudarytomis tiesioginėmis sutartimis Latvijos elektros gamintojai nukreipia elektros energiją iš Latvijos į Estiją, taip apkraudami perdavimo pajėgumus, kurie galėtų būti naudojami elektros transportavimui iš Estijos į Latviją ir toliau į Lietuvą. Elektra tiekiama iš Latvijos į Estiją, nors tai yra nėra pragmatiška, , nes Estija turi gamybos perteklių ir Latvija deficitą – taip problemą apibūdino tinklaraštis „Postimees”.
Šitaip atsiradęs deficitas „Latvenergo” padeda Latvijos biržoje elektros kainas didinti, o Estijoje – nepagrįstai iškreipti. Kadangi Estijoje visi vartotojai elektrą perka per biržą, atsiranda nepasitikėjimas pačios biržos funkcionavimu, todėl Estijos ūkio ministerija žada imtis griežtų priemonių, svarstoma net galimybė pasitraukti iš Baltijos šalių elektros rinkos.
Latvija neseniai įsijungė į Baltijos šalių elektros rinką, tad gali būti ir nepatyrimo ar net elektros rinkos egzistavimo principų iškreipto suvokimo. Kita vertus, nėra naujiena, kad tarp kaimynų (latvių ir estų) yra nesutarimų, kas turėtų sutvarkyti perdavimo linijas tarp šalių, kad elektros energijos srautai netrukdomai judėtų į abi puses. Ne paslaptis yra tai, kad dalis elektros perdavimo linijų iš Latvijos į Estiją eina per Pskovą, tai yra Rusijos teritoriją. Be to, vis dar nėra bendro Baltijos šalių energetinio žiedo, kuris būtinas ne tik bendros elektros biržos egzistavimui, bet ir perėjimui į sinchroninį darbą su kontinentine ES dalimi. Akivaizdu ir tai, kad kol nebus jungties su Švedija, Baltijos šalių elektros rinka gali egzistuoti tik visų šalių geranoriško supratimo sąlygomis. Tad kyla klausimas, ar tai galima pasiekti?
Kas gali paneigti, kad viena didžiausių nesutarimų priežastis yra Visagino AE! Didžioji paslaptis yra ta, kad vis dar nesusitariama dėl Visagino AE statybos esminių dalykų – statyti ar ne, kokia dalimi turi prisidėti kiekviena šalis, kokios atsakomybės ribos. Kitaip tariant mūsų kaimynai vis dar nenori sakyti nei taip, nei ne visiems iškeltiems klausimams – gal taip jie ieško geresnių derybinių pozicijų, gal dangsto nenorą prisidėti prie projekto, o gal net yra spaudžiami trečiųjų šalių. Tuo tarpu japonų „Hitachi” vėl čia Lietuvoje, vėl daug žada (nors japonai buvo nustebę tik dabar sužinoję, kad Baltijos šalys nori pereiti iš rusiškos sinchronizacijos į europinę!) ir primygtinai laukia sprendimų. O neapibrėžta padėtis derybose dėl Visagino AE ir neleidžia Lietuvai griežčiau kalbėtis su kaimynais dėl problemų Baltijos šalių elektros biržoje, tad turim tą, ką turim – brangią elektrą.
Vietoj rimtų ir griežtų derybų staiga atsiranda jau primiršti gąsdinimai – kol neturėsime Visagino AE, elektra bus brangi! Bet net labai optimistiškai mąstant, Visagino AE pigią elektrą galėtų tiekti tik po 20 metų, o ką daryti iki tol?
Galima būtų teigti, kad čia išsakyti įtarimai nėra pagrįsti. Tačiau tik viešumas gali padėti išspręsti visas problemas. Tuo tarpu naujai paskirti energetinių struktūrų vadovai, lyg studentai ištraukę neišmoktą bilietą, kažką nerišliai kalba. Gal be „pieno“ karo, mes jau kariaujame ir „elektros“ karą, ir net „euro“ karą, tačiau vis dar neturėdami nei karvedžių, nei strategijų?