2011-ųjų gruodį Rusija ir ES pradėjo derybas dėl trumpalaikių vizų panaikinimo europiečiams ir rusams, 2012-aisiais Maskva ir Briuselis lyg ir susitarė dėl nemokamų vizų studentams, tačiau Maskva susitarimų paketą netikėtai pamėgino papildyti vadinamosiomis tarnybinėmiss vizomis, mat siekia kelionių į ES tvarkos supaprastinimo biometrinius pasus turintiems oficialiems asmenims. Tai liestų maždaug 15 tūkstančių Rusijos politikų, valdininkų ir valstybinių korporacijų atstovų.

Dalis Briuselio politikų šį klausimą sieja su vadinamuoju „Sergejaus Magnitskio sąrašu“, į kurį įtraukti įtariamieji dėl rusų auditoriaus numarinimo Maskvos kalėjime 2009-aisiais. 2012-ųjų spalį Europos parlamentas priėmė rezoliuciją (tiesa, imperatyviai neįpareigojančią), kurioje reikalaujama uždrausti įtariamiesiems išduoti vizas į ES valstybes ir įšaldyti jų sąskaitas Bendrijoje veikiančiuose bankuose.

Jei „Gazprom“ problemos tęsis ar net didės, be abejo, tai trukdys Kremliui siekti ekonominės šalies gerovės ir realizuoti savo geopolitines ambicijas, kurių prezidentas V. Putinas niekada neslėpė, tai yra, sugrąžinti Rusijai pasaulinės galybės regalijas.
Arūnas Spraunius

Dideliam Kremliaus nusivylimui kvalifikuotos daugumos palaikymo Europos Taryboje vizų klausimas negavo, ir Jekaterinburge beveik neliko apie ką kalbėtis, nors vizų panaikinimas į Europą vykstantiems tėvynainiams buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino prioritetas per visus jo prezidentavimus. Tiesa, visagalis ekonominis motyvas niekur nedingo, vizų tema bus vienaip ar kitaip vystoma, štai Berlynas pernai pasisakė prieš tarnybines vizas, o šių metų vasarį jau pranešė joms neprieštaraujantis. Kaip dienraščiui „Le Monde“ užsiminė neįvardytas Briuselio valdininkas, Rusijoje esama pasiturinčių žmonių, verčiau jie tevažiuoja į Paryžių, o ne Dubajų.

Nepavyko suderinti ir ekonominių klausimų, nors prekybos apimtys tarp ES ir Rusijos 2012-aisiais siekė 410,3 milijardo Amerikos dolerių. Rusijos prezidentas po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad ES ir Rusija turi abipusių pretenzijų, susijusių su antidempingo, pasienio mokesčių, sanitarinių normų taikymo ir kitais klausimais, ir išreiškė viltį, kad kompromisų pasiekti pavyks. Kažkada.

Painius ES ir Rusijos santykius ypač išraiškingai atspindi pokalbiai energetikos ir žmogaus teisių temomis. Kad ir apie kokius gamtinių dujų tiekimo diversifikacijos planus (pirmiausia Tolimųjų Rytų kryptimi) kalbėtų Rusijos koncernas „Gazprom“, tai Europoje jis susirenka didžiausią dalį grynojo pelno, kuris pernai siekė 38 mlrd. JAV dolerių. Primintina, kad „Gazprom“ dalis Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP) struktūroje sudaro apie 8 proc., koncernas sumoka 20 proc. šalies biudžeto įplaukų. Prieš keletą dienų tarptautinėje spaudoje šmėkštelėjo žinutė, kad siekdamas padidinti gamtinių dujų tiekimo apimtis į Europą nuo 139 milijardų kubinių metrų pernai iki 152 mlrd. šiais metais ir tokiu būdu kontroliuoti 32 proc. Senojo žemyno dujų rinkos, „Gazprom“ mažins Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos vamzdynais transportuojamų dujų kainą.

Vokietijos verslo dienraštis „Handelsblatt“ redakciniame straipsnyje savaitės pabaigoje visa dėlto priminė šio valstybinio koncerno siunčiamų signalų neatitikimus, esą „Gazprom“ valdybos pirmininkas Aleksandras Medvedevas iš pradžių žadėjo 7-10 proc. kainos mažėjimą pagrindiniams klientams Europoje, vėliau prabilo apie 5 proc. Gali būti, tam tikro sutrikimo esama – pasak dienraščio „Süddeutsche Zeitung“, ketvirtadienį nuvykęs į Leipcigą minėti „Gazprom“ dujų tiekimo keturiasdešimtmečio tuometinei Vokietijos demokratinei respublikai ponas A. Medvedevas kuluaruose skundėsi dideliu nepasitikėjimu tarp Maskvos ir Briuselio. Europos Komisija yra pradėjusi tyrimą dėl rusų koncerno galimo naudojimosi monopolininko padėtimi kai kuriose ES valstybėse. O čia dar Amerikoje įsisūbavęs skalūnų dujų gavybos bumas ir kažkada vis viena prasidėsiantis jų eksportas taip pat ir į Senąjį žemyną.

2008-aisiais „Gazprom“ vadovas Aleksėjus Mileris yra pareiškęs, kad iki 2015 metų koncerno rinkos kapitalizacija padidės iki trilijono dolerių ir jis taps vertingiausia pasaulio įmone. Šiandien „Gazprom“ rinkos vertė siekia 90 milijardų dolerių, koncernas prarado pelningiausios planetos kompanijos poziciją, jį aplenkė koncernai „Exxon“ ir „Apple“. Jei „Gazprom“ problemos tęsis ar net didės, be abejo, tai trukdys Kremliui siekti ekonominės šalies gerovės ir realizuoti savo geopolitines ambicijas, kurių prezidentas V. Putinas niekada neslėpė, tai yra, sugrąžinti Rusijai pasaulinės galybės regalijas.

Dinamiškai besikeičianti tikrovė reikalauja lankstumo ir beveik vien iš galios pozicijų įpratusios veikti Maskvos. Šių metų kovą Rusijos iniciatyva priimtas šios šalies bei ES bendradarbiavimo energetikos sektoriuje kelio gairių planas iki 2050-ųjų. Matyt, Maskvai vis labiau pradeda reikėti garantijų.

Apie pagarbą žmogaus teisėms bei saviraiškos laisvei Rusijoje Briuselis kalba nuolat, Maskva taip pat atkakliai apsimeta to negirdinti. Europos Tarybos pirmininkui Hermanui van Rompuyui baigiamojoje spaudos konferencijoje po susitikimo Jekaterinburge neliko nieko kito kaip mandagiai konstatuoti, kad aptariant žmogaus teisių klausimus su Rusijos partneriais nuomonės nevisada sutampa, bet dialogą tikimasi tęsti.

Vokietijos leidinys „Wirtschaftswoche“ publikacijoje „Fatališka rusų loginė klaida“ praėjusių metų lapkritį yra pastebėjęs, kad Maskva tebeveikia pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Rusijos politinė kultūra paremta archajišku principu, pagal kurį politiniuose ginčuose būtinai būna nugalėtojas ir pralaimėjusysis. Maskva ignoruoja aplinkybę, jog ES susiduria su teisine struktūra, kuri pagal apibrėžtį privalo užtikrinti įstatymų vykdymą. Europiečius suvilioti, be abejo, galima, tačiau korupcija nėra ES struktūrų veikimo pagrindas. Be to, ES integracinis projektas paremtas prielaida, kad bet kokiame politiniame procese galų gale galima pasiekti situaciją, kurioje pralaimėjusiųjų nebūna, kai visos dalyvaujančios pusės (šiuo atveju ES narės) sutinka ką nors atiduoti dėl visų klestėjimo.

Amerikos žurnalas „Forbes“ yra pastebėjęs, kad prezidentas V.Putinas linkęs su Vakarais kalbėtis apie geopolitinius interesus, bet ne vertybes. Maždaug – „...ko jie iš manęs nori? Ko kišasi į mano šalies vidaus reikalus, palaikydami nevyriausybines organizacijas?“ Žurnalas primena, jog Amerikos prezidentas Richardas Nixonas praėjusio amžiaus septinto, aštunto dešimtmečių sandūroje nuvyko derėtis su Kinijos lyderiu Mao Dzedungu, nors pastarasis per vadinamąją „kultūrinę revoliuciją“ nudaigojo milijonus žmonių.

Šiuolaikiniai Europos lyderiai ypatingu ryžtu dažniausiai netrykšta, o ir ponas V. Putinas jokiu būdu nelygintinas su Mao. Vis dėlto R. Nixono prezidentui V. Putinui kažkaip neatsiranda, nebent – Silvius Berlusconis. ES lyderiai yra mandagūs, bet ne daugiau. O kai pokalbis pakrypsta apie strateginius Bendrijos reikalus (panašu, kad vertybės į šį sąrašą patenka, nepaisant kalbų apie prekybos naudą), jie tampa mandagiai nenumaldomi.