Tai išties liūdina, o jautresniems individams gali įvaryti ir depresiją. Mantra „renovuokime daugiabučius ir pereikime prie biokuro” jau pakartota žodžiu ir raštu ne mažiau penkių tūkstančių kartų. Nuolat ieškoma ir stipriau veikiančių priemonių. Tarp jų: suskystintų dujų terminalas, neatrastos skalūnų dujos, šilumos tiekėjų išvarymas iš daugiabučių, trečiojo energetikos paketo išplėtimas į šilumos ūkį ir konkurencijos tarp šilumos gamintojų paskelbimas, nauja daugiabučių modernizavimo programa ir kasmetiniai šilumos kainodaros keitimai su pažadais pagaliau pažaboti šilumos kainas.
Šias pastangas apvainikuoja eilinis šildymo sezonas, eilinį kartą tapdamas brangiausiu istorijoje.
Mes sutvarkysime
Premjeras A.Butkevičius neseniai paskelbė šilumos ūkio reformos metmenis. Iškeltas naujas prioritetas – skiedromis kūrenamos kogeneracinės jėgainės. Bus parengta nacionalinė šilumos ūkio modernizavimo programa. Savivaldybėse bus nustatytos pastatų renovacijos apimtys, konkretūs tikslai ir sprendimai. Kogeneraciniuose įrenginiuose, kuriems įsigyti buvo panaudota ES parama, pagaminta elektros energija bus realizuota rinkos sąlygomis. Bus atsisakoma rėmimo per viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP). Šių priemonių išdavoje šildymas turėtų atpigti bent ketvirtadaliu.
Seimo pirmininkas V.Gedvilas taip pat nupiešė optimistinį paveikslą. Pripažinęs, kad mokame rekordines sumas už šildymą, padėčiai pataisyti jis siūlo renovuoti visą šilumos ūkį ir pastatus. Užsibrėžta per metus atnaujinti 500 prasčiausių šalies daugiabučių. Taip pat būtina didinti biokuro ir šilumos iš jo gamybą, užbaigti statomas elektros ir dujų jungtis su europiniais tinklais, pastatyti suskystintų dujų terminalą (Vakaro žinios, 2013 m gegužės 18 d.).
Iš šių pasisakymų suabejočiau, ar šalies vadovai išties žino ko imtis ir ar jie patys tiki tokių reformų veiksmingumu.
Stebuklingų sprendimų paieškos
Bėda ta, kad nuolat ieškome stebuklingų sprendimų ten kur reikia tik kruopščiai, kantriai ir reikliai dirbti. Jei kas nesiseka, tai nusprendžiame, kad reikia keisti įstatymą. Arba parengti naujos reformos programą, atsisakyti seno prioriteto ir paskelbti naują. Atsisakyti atominės ir pereiti prie kogeneracinių jėgainių. Paskelbti konkurenciją. Arba priešingai – įvesti nepriklausomų šilumos gamintojų reguliavimą.
Tokį blaškymąsį apsprendžia naivus galvojimas – pataisysime įstatymą ir reikalai pajudės. Ir suprantama, kad tik aš žinau kaip tą padaryti.
Tačiau tikrovė nėra tokia paprasta. Net ir labai gera įstatymo raidė neveiks, jei ji įgyvendinama ”šlubu” poįstatyminiu aktu. Jei tą aktą tendencingai parengė suinteresuota šalis, o ministro patarėjai nerūpestingai praleido parašui. Arba tie patys patarėjai buvo suinteresuoti. Jei nėra įgyvendinimo kontrolės, o gal niekam net ir neįdomu, kaip vyksta įgyvendinimas. Arba per sunku tą padaryti, kadangi monitoringas ir analizė yra kruopštus ir kvalifikacijos reikalaujantis uždavinys.
Imkime kogeneracines jėgaines (KJ), kurias pagal naujausias užmačias rengiamasi padaryti reformos centrine šerdimi. Sunku įsivaizduoti kaip jos pajėgs konkuruoti su importuojama elektra tarptautinėje rinkoje. Jeigu Kaliningrade KJ dirba 3 kartus pigesnėmis dujomis, tai vargu ar lietuviška konkurentė galės varžytis, netgi dirbdama vietine skiedra. Konkuruoti ji gali tik su savo šalies gamintojais, o tam reikia nustatyti kiek elektros bus superkama iš savų gamintojų.
Nesant rinkos sąlygų, KJ elektros kainos yra, kaip taisyklė, reguliuojamos ir priklauso nuo elektros gamybos sąnaudų, kurios šiandien apskaičiuojamos pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) patvirtintą ”Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodiką” (2009). Šią metodiką, kuri labai svarbi šilumos vartotojams, ir taptų dar svarbesnė, plečiantis KJ tinklui, priskirčiau prie smarkiai ”šlubuojančių” dokumentų. Dabartinis jos pavidalas jokių teigiamų poslinkių dėl premjero žadamų reformų šilumos vartotojams nežada.
Šlubuojanti metodika
Dabar KJ sąnaudų priskyrimas pagamintai šilumai vykdomas pagal taip vadinamo alternatyvaus šilumos šaltinio principą. KJ pagamintai šilumai priskiriama tiek sąnaudų, kiek jų patirtų tokį pat šilumos kiekį pagaminusi ir tokiu pat kuru dirbanti katilinė. T.y., KJ traktuojama tarsi eilinė vien šilumą gaminanti katilinė, o kad šilumos vartotojai pajustų bent kokią naudą, leidžiama dalimi iš elektros pardavimo gauto pelno mažinti šilumos gamybos sąnaudas. Ši dalis susiejama su investicijų į KJ atsipirkimo laikotarpiu ir neatsipirkusioms KJ neviršija 20%, o atsipirkusioms nustatoma 40 proc. Praktikoje šis pelno perskirstymas, tegul ir nedidelis, beveik netaikomas.
Tokie principai - tai šilumos vartotojų diskriminavimas. Rūpinamasi, kad investicijos į KJ greitai atsipirktų, bet kažkodėl to greito atsipirkimo našta užkraunama šilumos vartotojams. Elektros gamybos savikaina beveik sulyginama su šilumos, nors elektra yra daug aukštesnės kokybės energija negu šiluma. Beveik visą elektros energiją galima paversti naudingu mechaniniu darbu, tuo tarpu geriausiuose šiluminiuose varikliuose ši dalis nesiekia nei pusės. Šis kokybinis skirtumas atsispindi elektros ir šilumos kainose.
Jei metodikoje paimtume priešingą atskaitos tašką - alternatyvų ne šilumos, o elektros šaltinį, gautume visai kitokį rezultatą. Tarkime, kad KJ sunaudoja 100 energinių vienetų kuro ir iš jo pagamina 40 vienetų elektros ir 40 vienetų šilumos. Kiek gi kuro sunaudotų alternatyvus elektros šaltinis ? Kadangi paprastų elektrinių efektyvumas siekia apie 40%, tai pagaminti 40 vienetų elektros reikia sunaudoti 100 vienetų kuro, t.y., KJ sąnaudų šilumos gamybai išvis nebelieka ir jos gamybos savikaina pasidaro nulinė. Tekainuoja tik šilumos perdavimas vartotojams. Šiluma atpigtų 4 kartus, o šalyje turėtų būti paskelbta nacionalinė šventė su liaudies eitynėmis bent savaitei.
Realiai toks variantas vargu ar įmanomas, o šventę greičiausiai tektų atidėti dėl drastiško elektros pabrangimo. Bet šis pavyzdys parodo kaip atidžiai turi būti parengiami reguliuojantys instrumentai. Pagrindinis principas – tiek elektros, tiek šilumos vartotojai yra lygiaverčiai ir iš kogeneracijos plėtros turi gauti naudą lygiateisiškumo pagrindais.
Vargšai šilumos vartotojai ir bejėgės institucijos
Nesilaikant šio principo, šilumos vartotojams atitenka vargšų vaidmuo. Mano skaičiavimais 2011 m. Vilniaus radiatorių savininkai permokėjo šilumos tiekėjui 15.3 mln. Lt (be PVM). Tokia sąnaudų suma Vilniaus KJ buvo neteisingai perkelta iš elektros gamybos į šilumos gamybą ir įtraukta į šilumos kainas. Priežastis – ydinga VKEKK metodika. Ženkliai didinant valstybės remiamos KJ elektros supirkimo kainas, šie skaičiai didės. Šiais metais tie patys šilumos vartotojai permokės jau apie 40 mln. Lt, kurie nusės privačiose kišenėse.
Jeigu ir toliau nekreipti dėmesio į tokių svarbių sektoriaus reguliavimo instrumentų kokybę, reformos energetikoje netenka prasmės. Tik kas tuo pasirūpins? Pagal priedermę turėtų VKEKK. Bet komisija pati pasitvirtina savo metodikas, tai vargu ar ji turi noro kritikuoti pati save ir tuo labiau – pripažinti ir taisyti savo neapsižiūrėjimus. Komisijos niekas dalykiškai nekontroliuoja ir atrodo, kad niekas ir nežino kaip ten dirbama. O jei kas rimtai tuo susidomėtų, tegul pasiima kokį nors komisijos nutarimą dėl šilumos kainų nustatymo ir pabando detaliai viską išsinagrinėti ir suprasti. Po poros dienų pastangų šio noro nebeliks.
Vyriausybė? Jei tik būtų noro, Vyriausybei derėtų pasirūpinti energijos kainodaros kokybe. Tuo labiau, kad premjeras paskelbė eilinio posūkio šilumos ūkyje gaires. Bet valdininkai gerai išauklėti ir visai nenori lįsti į svetimą daržą. Atsakydama į skundą dėl VKEKK veiklos Energetikos ministerija mandagiai paaiškina, kad ji ”nėra įgaliota vertinti ar įtakoti komisijos veiklos ar jos priimtų sprendimų, o komisija veikia nešališkai ir skaidriai pagal įgaliojimus”. Įdomu, kaip ministerija, neįgaliota vertinti VKEKK veiklos, vis dėlto žino apie pastarosios nešališkumą ir skaidrumą ?
Iki premjero, kuris šilumos ūkio sutvarkymą paminėjo tarp pačių svarbiausių savo darbo prioritetų, prieiti su kokiais nors pasiūlymais neįmanoma per budriai jo kabinetą saugančius patarėjus. Be abejo, premjeras yra labai užimtas asmuo ir negali visko išmanyti nuo medicinos ir mokslo iki žemės ūkio ir energetikos. Bet ar negalėtų reformų rengimu užsiimti jo patarėjų komanda, beje gaunanti visai neprastas algas ?
Tai gal Seimas? Vargu ar ten atsirastų bent vienas, pasišventęs kokį pusmetį kantriai padirbėti ir įsigilinti į suveltus energijos kainodaros rebusus. Jei kartais toks Seimo narys atsirastų, siūlyčiau jam mokėti dvigubą algą.
O vis dažniau įsikišanti į šilumos reikalus Prezidentūra, neturinti nei specialistų, nei didesnės patirties šioje srityje, tik simbolizuoja kokios bejėgės yra kitos valstybės institucijos.
Ko paklausti kandidato į ministrus?
Minėtų kainodaros bėdų pašalinimui reikia apibrėžti šalies vidaus rinką elektros gamintojams, nustatant, kad iš šalies gamintojų superkama, tarkime, pusė visos elektros, o kita pusė importuojama. Vidaus rinkoje gamintojai tegul konkuruoja pagal nustatytas taisykles. Vertinant KJ gaminamų elektros kiekių ir kainų pasiūlymus, reikia atsižvelgti ir į šilumos kainas bei kombinuotos gamybos naudą vietos šilumos vartotojams.
KJ veiklos sąnaudų dalinti tarp elektros ir šilumos gamybos išvis nereikia. Jei reikalinga vidaus apskaitai, sąnaudos padalinamos pagal vienodo pelningumo principą pagamintai ir parduotai į tinklus elektrai ir šilumai.
Konservatorių valdymo laikotarpiu ypač intensyviai buvo eksploatuojamas energetinės nepriklausomybės terminas, virtęs savotiškais poteriais su miglota prasme. Liūdnos praeities ministras A.Sekmokas, tiek pat sąžiningas kiek ir neišmanantis energetikos nuolat pabrėždavo energetinės nepriklausomybės siekį ir kartu pagal geras senas tradicijas skirstydavo valstybės remiamos elektros supirkimo kvotas kiekvienai KJ. O ministro nustatytoms kvotoms jau kita institucija – VKEKK, – nustatydavo kainas. Šis švelniai tariant keistas reguliavimas, atsiejantis elektros kiekį nuo jos kainos ir panašus į ”malonių dalijimą iš aukščiau” nei iš tolo neprimena ekonominės laisvės ir savarankiškumo su galimai daugiau rinkos. Greičiau tai yra visiška priklausomybė nuo ministro ir jo užgaidų.
Tokio reguliavimo pasėkoje energijos vartotojams uždėtas mokestis – VIAP – nuolat pūtėsi, o KJ pavirto tarsi nepilnavertėmis, valstybės paramos prašančiomis organizacijomis. Jeigu su buvusia IAE jos išties negalėjo konkuruoti, tai po IAE uždarymo KJ tapo visaverčiais konkurentais vidaus rinkoje, išskyrus tik hidro, vėjo ir saulės elektrines, kurios jokio rimtesnio vaidmens šalies energetikoje nevaidina. Gal kartais konservatorių valdžia tiesiog nepastebėjo permainų po IAE uždarymo?
Aš nežinau kaip paskatinti (ar priversti) ministrus imtis reikalo iš esmės, o ne atsirašinėti nuo problemų mandagiais raštais. Aplinka šiandien atrodo tokia, kad norintys išspręsti ūkio bėdas ministrai smarkiai rizikuoja, iššaukdami į save kritiką ir sukeldami aplinkinių nemalonę. Ryškus pavyzdys – sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis, kurio gerais norais sunku suabejoti. Arba dabar jau buvusi ūkio ministrė, per neapsižiūrėjimą įsėdusi į neteisingą lėktuvą ir sulaukusi neadekvačios reakcijos. Tik ar ne geriau būtų pirmiausiai pastebėti tuos tinkamais lėktuvais skraidančius ministrus, kurių veiklos bare – tyla, olimpinė ramybė ir metų metais tos pačios, nesprendžiamos problemos?
Pirmas ir svarbiausias klausimas kandidatui į ministrus turėtų būti: ”Gerb. kandidate, ar jūs tikrai norite išspręsti sektoriaus problemas?”
Tokį reikalavimą reikia įtvirtinti įstatymu.