Balandžio pabaigoje keturios „Nabucco West“ dujotiekio projekto valstybės – Austrija, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija – kreipėsi į ES, prašydamos paremti dujotiekio projektą, kuomet Azerbaidžano „Shah Deniz“ dujų telkinį eksploatuojantis konsorciumas šį birželį rinksis, su kokiu projektu sieti išgaunamų dujų tiekimą Europai.
Koziris – strateginė svarba
Keturių „Nabucco West“ dujotiekio projekto valstybių užsienio reikalų ministrai bendrame laiške ES apeliuoja į strateginę „Nabucco West“ dujotiekio projekto svarbą ir primena Europos Komisijos kriterijus, dėl kurių šį projektą ES nusprendė remti.
Visų pirma, „Nabucco West“ projekto valstybių užsienio reikalų ministrai savo laiške tvirtina, kad ES energetikos politika turėtų remtis solidarumo ir strateginio bendradarbiavimo principais, būti nuoseklesnė ir labiau koordinuojama. Tuo tarpu „Nabucco West“ projektas, jų teigimu, atitinka pačios ES tikslus ir prioritetus, nes atgabentų dujas į šio kuro labiausiai stokojančius regionus.
Antra, laiške pabrėžiama, kad „Nabucco“ dujotiekis sujungtų patvirtintą dujų šaltinį, perspektyvoje – pajėgius dujų tiekėjus, su geografiniu ES dujų rinkos centru – Austrijos Baumgartenu – pajėgaus ir sklandžiai funkcionuojančio dujotiekio „Nabucco West“ pagalba.
Galiausiai, anot keturių projekto valstybių užsienio reikalų ministrų, naujus dujų tiekėjus, tokius kaip Azerbaidžanas, su ES turėtų sieti ne tik ekonominiai ryšiai – Briuselis turėtų būti suinteresuotas plėtoti plačiais politiniais ryšiais pagrįstą partnerystę.
Stipri politinė parama „Nabucco“ dujotiekio projektui iš projekto valstybių pusės nėra naujiena. 2011 m. birželį Turkijos Kaiserio mieste penkios tranzito valstybės – Turkija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Austrija – bei „Nabucco“ konsorciumas pasirašė vadinamąjį paramos projektui susitarimą, kuriuo tranzito valstybės įsipareigojo projekto įgyvendinimo darbams taikyti palankiausią teisinį reguliavimą, priimti visus reikalingus teisės aktus bei nedaryti teisinės bazės pakeitimų, galinčių pakenkti dujotiekio projekto įgyvendinimui. Paramos projektui susitarimas – 2009 m. liepą Ankaroje Turkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Vengrijos ir Austrijos pasirašyto tarpvyriausybinio susitarimo dėl dujotiekio „Nabucco“ projekto įgyvendinimo tęsinys.
Naujas konkurentas
Nors keturių užsienio reikalų ministrų laiške nė karto nebuvo įvardinta, prieš ką vis dėlto ES turėtų remti „Nabucco West“, ekspertų teigimu, projekto konkurentas – Trans Adrijos dujotiekis (TAP). Projektuojamas vamzdynas turėtų eiti iš Turkijos per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos. Įdomu tai, kad abiejų dujotiekių pajėgumas būtų beveik identiškas – nuo 10 mlrd. kubinių metrų dujų per metus pradiniame etape iki 20 mlrd. kubinių metrų žydrojo kuro kasmet galutiniame etape. Be to, abu dujotiekiai priklauso nuo to paties „maitinimo šaltinio“ – Trans Anatolijos dujotiekio (TANAP), bendro Azerbaidžano ir Turkijos projekto, dėl kurio susitarimas pasirašytas prieš metus.
Kova dėl žaliavos (kartu – ir dėl galimybės būti praktiškai realizuotais) tarp šių dviejų projektų turėtų vykti dviem aspektais. Viena vertus, „Nabucco West“ turi didelį pranašumą prieš TAP dujotiekio projektą, nes yra nukreiptas į Vidurio Europą – regioną, ypač kenčiantį nuo priklausomybės nuo vieno nestabilaus dujų tiekėjo. Tuo tarpu TAP dujotiekis iš esmės yra skirtas dujomis aprūpinti Italijos rinką, kurioje dujų deficitas nejaučiamas. Be to, „Nabucco West“ stiprioji pusė yra ir tai, kad dujotiekis išeina į Europos dujų rinkos „mazgą“ – Baumgarteną Austrijoje. Taigi paprastesnis būtų ir gaunamų dujų perskirstymas kitomis kryptimis, jei to prireiktų.
Kita vertus, ekspertai tvirtina, kad TAP yra patrauklesnis projektas dėl mažesnio valstybių dalyvavimo konsorciume. Be to, dujotiekis eitų per krizės nukamuotą Graikiją, o tai prisidėtų prie pastarosios socioekonominių problemų sprendimo: TAP dujotiekis padėtų pritraukti užsienio kapitalą ir paskatintų darbo vietų kūrimąsi. Be to, nereikia pamiršti, kad TAP dujotiekis nesukeltų tiek politinės trinties su Rusija, kuri šiuo metu ES rinkai tiekia per 25 proc. suvartojamų dujų. Nors TAP dujotiekis irgi yra apeinantis Rusiją ir yra skirtas energetinių žaliavų tiekimo maršrutų į ES diversifikavimui, dujotiekis nukreiptas ne į Rusijai „jautrų“ regioną, kuriame dujų politika Kremliui suteikia stiprių įtakos svertų.
Jei birželį priimtas sprendimas būtų ne „Nabucco West“ naudai, tai reikštų faktinę projekto mirtį, kartu – ir priežastį Kremliui triumfuoti.
Prieš kelerius metus ES optimistiškai kalbėjo, kad tiek Nabucco, tiek TAP projektai gali būti įgyvendinti paraleliai. Deja, kol kas Azerbaidžano galimi skirti ištekliai būtų per kuklūs dviem linijoms užpildyti. Taigi bent jau šiame etape, tikėtina, bus pasirinktas tik vienas projektas. Pasak Azerbaidžano pramonės ir energetikos ministro Alijevo, nors politinis aspektas yra svarbus, pirmiausiai bus žiūrima į projekto ekonominę naudą bei grąžą. „Shah Deniz“ konsorciumas tarp dviejų kandidatų į dujų resursų gabenimą vieną turės pasirinkti jau šį birželį. Antrasis „Shah Deniz“ dujų telkinio eksploatavimo etapas turėtų prasidėti 2018 m. Per metus tikimasi išgauti per 16 mlrd. kubinių metrų dujų, iš kurių 10 mlrd. kubinių metrų dujų Azerbaidžanas galėtų nukreipti į Europą, 6 mlrd. kubinių metrų žydrojo kuro būtų skiriama Turkijos rinkai.
„Shah Deniz“ dujų telkinio eksploatavimo konsorciumas
BP (Jungtinė Karalystė), operatorius, 25,5 proc.
„Statoil“ (Norvegija), 25,5 proc.
SOCAR (Azerbaidžanas), 10 proc.
„Total SA“ (Prancūzija), 10 proc.
„Lukagip“ (bendra Italijos „Eni“ ir Rusijos „Lukoil“ įmonė), 10 proc.
NIOC (Iranas), 10 proc.
TPAO (Turkija), 9 proc.
„Nabucco West“ akcininkai TAP akcininkai
OMV (Austrija) „Axpo“ (Šveicarija)
MOL (Vengrija) „Statoil“ (Norvegija)
„Botas“ (Turkija) „E.ON Ruhrgas“ (Vokietija)
„Transgaz“ (Rumunija)
