Alternatyvos elektros gamybai
Pasaulyje lygiagrečiai kuriama daugybė naujų perspektyvių elektros energijos gamybos technologijų, tame tarpe branduolinės sintezės reaktorius, modernūs saulės energijos elementai, didelės talpos baterijos, vėjo generatoriai, biomasės perdirbimo ar vandenilio gamybos technologijos, tačiau dar nei vienoje pasaulio šalyje šios technologijos nėra išvystytos tiek, kad būtų naudojamos kaip baziniai elektros energijos tiekėjai. Lietuvoje kol kas nėra atrastų gamtinių išteklių, kurie leistų pigiai gaminti elektros energiją reikiamomis apimtimis. Skalūnų dujos galėtų būti tokiu ištekliu, tačiau dėl jų užvirė didelis informacinis karas dar net nepradėjus žvalgymo darbų, taigi tikėtina, kad bus padaryta viskas, kad tokių išteklių taip ir neatsirastų.
Atsinaujinančių energijos šaltinių technologijos kol kas dar nėra tokios, kad užtikrintų stabilų elektros energijos tiekimą dideliais kiekiais ir prieinama kaina. Gali būti, kad ateityje tokios technologijos bus išvystytos, tačiau jei nebus, arba bus labai brangios, kaip mes apsirūpinsime elektros energija Lietuvoje? Ar mes turime laiko laukti, kol naujos technologijos garantuos nebrangų ir stabilų elektros tiekimą? Ar mes Lietuvoje galime sau leisti eksperimentuoti ir laukti, kol šios technologijos bus pakankamai išvystytos? Juk gali tekti laukti ne vieną dešimtmetį. Ar visą laiką galėsime pigiai importuoti elektros energiją iš Rusijos? Dujos iš Rusijos taip pat buvo ilgą laiką labai pigios, kiek ilgai bus pigi elektra?
Atsinaujinantys energijos šaltiniai
Eksperimentai energetikoje kainuoja labai brangiai, o didelės subsidijos bet kokiai veiklai paprastai tik skatina piktnaudžiavimą ir apgaules, neduodant realios naudos nei ekonomikai, nei energetikai. Dabartinė skandalinga situacija su saulės energetika Lietuvoje yra geras pavyzdys kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai tampa paprasčiausiu visuomenės ir skurdaus valstybės biudžeto sąskaita pralobti nusprendusių vertelgų grobiu. Blogų pavyzdžių yra nemažai ir užsienyje.
Ispanija yra viena iš Europos šalių, kur saulėtų dienų skaičius per metus yra didžiausias. Ispanija taip pat yra viena iš šalių su stipriai subsidijuojama ir labai išvystyta saulės energetika. Ji yra ketvirtas didžiausias pasaulyje saulės energetikos įrenginių gamintojas, 80% savo produkcijos eksportuojantis į Vokietiją. Bendra instaliuota saulės elektrinių galia Ispanijoje 2011 m. pabaigoje buvo 4.21 GW ir padengė apie 3,1 proc. elektros energijos poreikio. 2008 m. Ispanijos pirminių energijos šaltinių balanse atsinaujinantys energijos šaltiniai sudarė 12 proc., o iki 2020 m. planuojama instaliuota saulės elektrinių galia turėtų pasiekti 10 GW.
Neseniai Ispanijoje inspektoriai naktį patikrinę saulės jėgaines rado veikiančius prie jų prijungtus dyzelinius generatorius, kurių gaminama elektra buvo apmokama saulės elementų tarifu. Pasirodo, subsidijos buvo tokios didelės, kad net mažo efektyvumo dyzelinis generatorius elektros energiją gamino pigiau, nei saulės energijai patvirtintas subsidinis tarifas. Po 2008 m. krizės Ispanijos vyriausybė smarkiai sumažino subsidijas saulės energetikai ir apribojo naujai instaliuojamų įrenginių kiekį per metus. Gal tai tiesiog ženklas, kad šis eksperimentas tampa per brangus?
Lyginant su Ispanija, Jungtinėje Karalystėje būna mažiau saulės, bet kiek daugiau vėjo. Natūralu, kad JK vyriausybė žymiai daugiau skatina ir subsidijuoja vėjo energetiką. JK mokesčių mokėtojai labai rūpinasi, kuriems tikslams vyriausybė leidžia jų mokamus pinigus, todėl dėl subsidijų dydžio ir efektyvumo vyksta įnirtingos diskusijos.
Jungtinėje Karalystėje šiuo metu veikia 198 vėjo elektrinės (angl. wind farms), turinčios 4300 turbinų jūroje ir ant kranto. Dar 40 vėjo elektrinių yra statoma ir šimtai planuojama. Numatytų naujų gigantiškų vėjo elektrinių statybai jūroje bus reikalinga apie 120 milijardų svarų sterlingų subsidijų. Kadangi apie 90% šių jėgainių priklauso užsienio investuotojams, iš šios sumos apie 100 milijardų svarų sterlingų pajamų nukeliaus Europos, JAV, Kinijos kompanijoms. Netgi Jungtinėje Karalystėje daugeliui tokios subsidijos atrodo per didelės.
Nepaisant dosnaus subsidijavimo, finansuojamo iš esmės visų mokesčių mokėtojų, vėjo turbinos JK nepagamina tiek energijos, kad kompensuoti išlaidas ir yra juokingai nepatikimos. Pavyzdziui, 2013 m. sausio mėn. buvo periodas, kurio metu visos JK vėjo elektrinės kartu paėmus pagamino 0.1% valstybei reikalingos elektros energijos. Ironija yra tame, kaip dažnai vartotojams tenka atsiprašyti senųjų iskastinės energijos šaltinių, kuriuos turėjo pakeisti “žalioji“ vėjo energija... Be viso to, naujausių tyrimų rezultatai rodo, jog vėjo energetika nėra jau tokia draugiška aplinkai, kaip teigia jos propaguotojai. Neseniai Britanijos Vėjo Energetikos Asociacija (The British Wind Energy Association (BWEA) pripažino, jog pagaminant 1 kWh elektros energijos vėjo turbinomis, anglies dvideginio emisijos į aplinką sumažėja vos ne dvigubai mažiau, nei iki šiol buvo reklamuojama. Juk nemažai taršos sukeliama gaminant vėjo jėgaines, ir jų ilgaamžiškumas žymiai mažesnis, nei tradicinės anglių ar dujų elektrinės.
Vokietijos planą transformuoti savo energetikos sistemą iš esmės (vok., Energiewende, vert. Energetinis posūkis ar virsmas) verta pakomentuoti kiek plačiau. Iki 2022m. Vokietija planuoja uždaryti paskutinius 9 branduolinius reaktorius, o iki 2020 m. 20% elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių šaltinių (likusius 80% gaunant iš anglies ir dujų). Kaip viešai pripažino Vokietijos Energetikos ir Aplinkos ministras Peter Altmaier, šis „eksperimentas“ kainuos apie 1 trilijoną eurų iki 2030 m. Saulės ir vėjo energetikos plėtojimui remti skirtos garantuotos elektros kainos sudarys apie du trečdalius minėtos sumos, t.y., 680 milijardų eurų iki 2020 m. Šio Energiewende plano įgyvendinimui būtinas elektros paskirstymo tinklų plėtojimas ir pertvarkymas Vokietijai kainuos papildomai ne mažiau kaip 27.5-42.5 milijardus eurų. P.Altmaier įspėjo, jog minėti skaičiai priklauso nuo elektros energijos rinkos kainų ir gali padidėti.
Apibendrinant, atsinaujinantys energijos šaltiniai yra be abejo teigiamas dalykas, ir ateityje dalis energijos be abejonės bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, ir ne tik malkinės krosnies pas močiutę kaime pavidalu, bet ir geoterminiais šilumos siurbliais, jūros bangų jėgainėmis, vandenilio technologijomis ir kitais gal būt šiandien dar neatrastais būdais, tačiau šiuo metu nei viena iš esamų ir galimų naudoti technologijų negali Lietuvai garantuoti stabilaus ir bazinio kiekio energijos prieinama kaina.
Branduolinė energetika
Nors branduolinių avarijų tikimybė yra be galo maža, didelės avarijos tikimybė per metus sulyginama su keleivinių lėktuvų avarijos tikimybe vieno vidutinio nuotolio skrydžio metu, bet koks įvykis atominėse elektrinėse kelia nerimą visuomenės akyse dėl branduolinių technologijų saugumo. Pavyzdžiui, po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje Vokietija paskelbė uždaranti savo branduolines jėgaines, ir šiuo metu bando energijos apsirūpinimo klausimą spręsti alternatyviosiomis technologijomis. Ne tik Europos energetikai stebi kaip jiems pasiseks ir kokia bus šio eksperimento kaina? Bet Vokietija yra didelė ir turtinga valstybė, kuri paprasčiausiai gali leisti tokiam eksperimentui nepasisekti.
Pasigirstančios kalbos apie povandeninį kabelį iš Karaliaučiaus į Vokietiją, kuriuo būtų tiekiama Baltijsko atominės elektrinės (AE) elektra Vokietijai būtų tikras ėjimas žirgu. Pasiteisinus tokiam projektui, Rusija tikriausiai pastatytų dar keletą reaktorių Karaliaučiaus srityje ir eksportuotų elektrą Vokietijai. Tiek branduolinės atliekos, tiek branduolinės avarijos rizika būtų nutolusi 10 km nuo Lietuvos, ir įtakos tam neturėtume jokios. Lietuvai blogesnį scenarijų tikriausiai sunku būtų sugalvoti.
Japonija po Fukušimos AE avarijos uždarė patikrinimui visas savo AE. Tačiau dujų kainos Japonijoje pakilo iki tokių aukštumų, kad SGD dujovežiams apsimoka plaukti iš Norvegijos į Japoniją tiesiai per Arkties vandenyną samdant ledlaužį, nei aplinkui per Indijos vandenyną, mat pelno marža tokia didelė, kad transportavimo laikas tampa lemiamu faktoriumi. Vėlgi, turtinga ir išsivysčiusi šalis gali sau leisti tokius eksperimentus. Beje, branduolinės jėgainės Japonijoje vėl po truputį įjunginėjamos.
Nemažai šalių, ypač Vakarų Europoje ir JAV, nestato daug naujų AE, tačiau pratęsia eksploatacijos laiką senosioms AE, tokiomis priemonėmis sutaupydami nemažai lėšų ir atitolindamos sunkių sprendimų metą ateičiai. Vertėtų pažymėti, kad Fukušimos AE pradėta statyti 1967 metais, o pirmasis reaktorius pradėjo veikti 1971 m., buvo lygiai 40 metų amžiaus, kuomet neatlaikė žemės drebėjimo sukelto cunamio bangos. Tačiau, ar galime reikalauti šiuolaikinio saugos lygio iš reaktorių, kurie pastatyti, kai dar nebuvo net personalinių kompiuterių? Beveik kaip tikėtis išlikti gyvam po stiprios avarijos su senu Zaporožiečiu... Nesinori būti blogais pranašais, tačiau ir toliau eksploatuojant senus reaktorius, galime sulaukti ir daugiau branduolinių avarijų pasaulyje. Tačiau ar verta nepirkti naujo 5 NCAP žvaigdučių saugos įvertinimo automobilio vien todėl, kad kaimyno 40 metų senumo kledaras po nestipraus smūgio autoavarijoje užmušė savo šeimininką?
Mūsų netolima kaimynė Suomija ne tik nepakeitė savo branduolinių planų po Fukušimos avarijos, tačiau netgi plečia branduolinių reaktorių tinklą. Greta veikiančių dviejų AE su keturiais veikiančiais reaktoriais suomiai toliau vykdo naujo branduolinio reaktoriaus statybos projektą (Olkiluoto 3), kuris planuojamas baigti 2014 metų pabaigoje. Be to, Suomijos vyriausybė ir parlamentas praėjusiais metais patvirtino leidimus dar dviejų naujų branduolinių reaktorių statybai. Matyt, pragmatiški šiauriečiai nemato kitos išeities dabartinių elektros gamybos technologijų spektre. Belieka palinkėti jiems sėkmės ir tikėtis, kad per naująją galingesnę 650MW jungtį Estlink2 tarp Suomijos ir Estijos dalis suomių branduolinės elektros energijos jau nuo 2014 metų galės atitekėti ir iki Lietuvos.
2012 metų rugsėjo mėn. JAV išduotas leidimas statyti du naujos kartos Westinghouse AP1000 branduolinius reaktorius Vogtle AE Džiordžijos valstijoje šalia jau veikiančių dviejų senesnių reaktorių. Šiuo metu JAV branduoliniam reguliatoriui NRC pateikta 14 paraiškų statyti naujus reaktorius.
Naujus reaktorius Vogtle AE statanti kompanija SCANA (www.scana.com) vertina branduolinę energiją kaip pigiausią 40 metų eksploataciniame periode. Pažymėtina, kad net esant mažoms dujų kainoms JAV, dujų kombinuoto ciklo elektrinės ($81/MWh) šiek tiek brangesnės nei branduolinės ($76/MWh), nekalbant apie vėjo parkų jūroje ($292/MWh) ar saulės elektrines ($437/MWh). Taip pat pažymėtina, kad eksploataciniai kaštai (raudona spalva) yra labai menki palyginus su statybos kaina (mėlyna spalva), skirtingai nuo dujų ar anglies elektrinių. Šis vertinimas atliktas 2010 metais, taigi dabartinė situacija atpigus saulės moduliams gal kiek ir pasikeitė, tačiau vargu ar iš esmės.
Šaltinis: Scana (Vogtle AE projekto vystytojai) įvairių elektros energijos gamybos būdų savikainų vertinimas.
Intensyviausios naujų branduolinių reaktorių statybos šiuo metu vyksta Kinijoje, kuri AP1000 reaktorius patvirtino kaip reaktorių standartą Kinijoje. Vieno analogiškos konstrukcijos kiniečių suprojektuoto suspausto vandens tipo (PWR) reaktoriaus CPR-1000 statyba baigta, ir 2013 m. vasario 17 d. pirmasis blokas Hongyanhe-1 prijungtas prie tinklo. Pažymėtina, jog šio reaktoriaus statyba pradėta 2007m. Šiuo metu statomi 4 reaktoriai, planuojami baigti 2015-2017 metais, dar 20 reaktorių planuojama pastatyti ateityje. Nuo 2008 metų Kinija kartu su Westinghouse kuria galingesnę AP1000 (1000MW) reaktoriaus versiją CAP1400 (1400MW). Naujus branduolinius projektus taip pat intensyviai svarsto Čekijos respublika, Indija, o Pietų Korėja planuoja pastatyti 11 reaktorių iki 2021 metų.
Baltarusija taip pat nori statyti branduolinę AE visai netoli Vilniaus, ir nors jų projektas ne taip toli pažengęs kaip Baltijsko AE, didelės avarijos Astravos AE atveju, Kaunas vėl turi galimybę tapti laikinąja Lietuvos sostine. Kaip neturėjusiai branduolinės pramonės valstybei, ši AE statyba Baltarusijai bus didelis iššūkis ir belieka tikėtis, kad sunkumai bus įveikti ne branduolinės saugos sąskaita. Belieka tik pagalvoti apie branduolinių atliekų tvarkymą ar kvalifikuotos branduolinę saugą reguliuojančios institucijos įkūrimą – tai didžiulės išlaidos ir ilgas laikas, kuriant visą infrastruktūrą nuo nulio.
Branduolinius planus ne kartą pristatė ir kaimyninė Lenkija, kuri daugiausiai elektrą gamina Silezijos anglių pagalba. Anksčiau ar vėliau griežtėjantys CO2 taršos reikalavimai ES privers lenkus uždaryti anglių elektrines. Taigi Lenkija, kaip ir Baltarusija, taip pat ruošiasi tapti branduoline valstybe nelabai tolimoje ateityje. Pagal dabartinius planus, Lenkija planuoja apsispręsti dėl pirmųjų branduolinių reaktorių technologijos iki 2015 metų, tarp pretendentų minimi Hitachi-GE, Areva, Westinghouse.
Lietuvos privalumai AE statybai
Taigi, jeigu ir galėtume tvirtinti, kad branduolinė pramonė pasaulyje negyvena pačių geriausių laikų, bent jau Baltijos regione darbo jiems užteks keliems dešimtmečiams. Natūralus klausimas, kaip elgsis Lietuva? Per kelis pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje sukurta puiki infrastruktūra branduolinės AE veikimui:
·Pastatytos arba baigiamos statyti įvairaus radioaktyvumo lygmens branduolinių atliekų saugyklos, kurių eksploatavimo kaštai nelabai keičiasi nuo saugomų konteinerių kiekio;
·Paruošta aukštos įtampos elektros tinklų infrastruktūra prie Visagino aikštelės ir šalyje, įskaitant Kruono HAE, kuri garantuoja galios rezervą, reikalingą dirbant AE;
·Surinktas kvalifikuotas personalas Valstybinėje atominės energetikos saugos inspekcijoje (VATESI). Ši inspekcija turės veikti bet kokiu atveju, netgi po to, kai bus visiškai išmontuoti Ignalinos AE reaktoriai;
·Sukaupta patirtis branduolinės saugos analizės ir tyrimų srityje Lietuvos mokslinėse institucijose (Lietuvos energetikos institute, Kauno Technologijos universitete, Fizikos institute ir kitose);
Visus šiuos veiksnius dar reikės sukurti valstybėms, pradedančioms statyti pirmąją AE (Baltarusijai, Lenkijai), o Lietuvoje tai jau turime. Tai ne tik milžiniškos išlaidos, bet ir ilgas laikas, nes kvalifikuotas personalas AE veiklai reikalingoje infrastruktūroje neatsiranda per kelerius metus. Iš kitos pusės, Lietuvos branduolinės pramonės specialistai nesunkiai įsidarbintų pas kaimynus, tik ar Lietuvai būtų naudingas toks kvalifikuotų specialistų praradimas?
Referendumo rezultatų pasekmių analizė
Nors referendumas ir patariamasis, jo rezultatai be abejo svarbūs ir jų negalima ignoruoti, tačiau galime paanalizuoti situaciją, kuri nutiktų priėmus vienokį ar kitokį sprendimą. Jeigu Lietuva nestato AE, jas vis tiek pastatys Rusija ir Baltarusija Lietuvos pasienyje. Taigi, branduolinės Ignalinos AE atliekos liks Lietuvoje amžiams bet kokiu atveju, šalia gausime dar du riziką keliančius objektus. Autorių nuomone, tiek rusiškos, tiek vakarietiškos technologijos reaktoriai yra panašaus saugos lygio, tačiau rytietiška statybos ir eksploatacinė kultūra kelia rimtų abejonių. Bet kokiu atveju, bus Visagino AE ar ne, branduolinės avarijos grėsmė Lietuvoje nei kiek nesumažės, o greičiau dar išaugs. Taigi, jei referendume balsavę ‚NE‘ piliečiai bijojo branduolinės avarijos pasekmių, ši grėsmė neišnyks.
Kita priežastis dažnai girdima dėl neigiamo referendumo rezultatų, yra didelė projekto kaina, korupcijos baimė, eilinis valstybės lėšų iššvaistymas. Be jokios abejonės, nauja AE kainuos brangiai, panašiai kaip ir šeimai nusprendus įsigyti naują automobilį, investicija didelė pradžioje, o atpildas – saugios ir nebrangios kelionės, laukia ateityje. Čia reikėtų paminėti, kad japonų kultūrai yra labai svetimi mūsų didžiausi baubai: projektų vėlavimas, kainos pakėlimas projekto vykdymo metu, ‚otkato‘ mokėjimas. Šie veiksniai leidžia tikėtis, kad Arevos reaktoriaus scenarijus Suomijoje, kuomet statybos projektas vėluoja ir žymiai brangsta, nepasikartotų Lietuvoje su Hitachi-GE. Iš kitos pusės, jei Visagino AE nebūtų statoma, kiek per 60 metų reaktoriaus eksploatacijos laikotarpį sumokėtume už energijos importą? Štai Energetikos ministerija neseniai pateikė ieškinį Gazprom, kad vien tik už dujų kainos perviršį per keletą paskutinių metų susidarė 5 milijardų litų suma. Verta pabrėžti, kad čia yra ne visa sumokėta Gazpromui suma už dujas, o tik skirtumas tarp teisingos kainos ir taikytos Lietuvai kainos.
Taigi, jei Visagino AE būtų statoma lygiomis dalimis su Latvija ir Estija, o viso projekto kaina svyruotų apie 5 milijardus eurų, vien tik Gazpromui pateiktas ieškinys beveik padengia Lietuvos įnašą. Įvertinus už elektros importą sumokamas sumas, akivaizdu, kad gamyba Lietuvoje ne tik atsipirktų, bet leistų ir uždirbti. Jau nekalbant apie didžiulį impulsą ekonomikai dėl tokio masto statybos ir su tuo susijusių biudžeto pajamų dėl įvairių papildomų užsakymų ir darbų organizavimo ir kt. Beje, Lietuva jau išleido nemažai lėšų paruošiamiesiems darbams, taigi nuostoliai atsisakant projekto būtų dideli. Iš kitos pusės, skamba tiesiog neįtikėtinai, kad Rusija ir Baltarusija be jokių korupcinių skandalų, taigi nebrangiai ir saugiai pastatytų savo branduolines jėgaines, ir dėl elektros pertekliaus regione neturėdami kur dėti savo pajėgumų, Lietuvai labai pigiai pardavinėtų elektrą – nebūkime naivūs – neturėdami savo pajėgumų elektros gamyboje, pateksime į tokią pačią situaciją kaip šiuo metu esame su dujomis, kuomet turintys galimybę atsijungia dujinį šildymą ir pereina prie kieto kuro deginimo vien dėl nepakeliamos kainos.
Ateityje, gali ir elektra kainuoti tiek, kad namie deginsime balanas ir suksime vėjo malūnėlius ant stogų. Skamba kiek sarkastiškai, bet pereisime prie atsinaujinančių energijos šaltinių savo noru tiesiog verčiami beprotiškų kainų. Kitas klausimas, kokia situacija bus su pramonės konkurencigumu, investiciniu šalies patrauklumu ir kt., nes ne tik maži atlyginimai lemia konkurencingumą, bet ir energijos išteklių kaina, kuri jau dabar siekia ar net viršija Vakarų Europos kainų lygį. Taigi, baimė dėl AE statybos kainos ir dėl to gresiančių didelių energijos kainų kaip tik gali virsti didelėmis energijos kainomis nieko nedarant.
Energetinės jungtys.Pagaliau pradėtos statyti elektros jungtys su Švedija ir Lenkija ne tik prijungs Lietuvą prie ES elektros rinkos tinklų, bet atvers ir dideles perspektyvas elektros prekybai, ypač turint omenyje galimybes Kruonio HAE gaminti brangią pikinę energiją. Dėl sinchronizacijos nebuvimo tarp Europos ir Baltijos šalių, jungtys su Vakarų Europa dirbs su papildomais nuostoliais dėl būtino nuolatinės srovės intarpo, tačiau sinchronizavus tinklus su UCTE kontinentinės Europos tinklais šios problemos nebeliks. Autorių nuomone, šios jungtys būtų maksimaliai išnaudojamos tik tuomet, jei Lietuvoje būtų pastatyta AE. Lenkijos šiaurės rytuose, su kuria Lietuva bus sujungta 2015 metais per LitPol jungtį, nėra generacinių pajėgumų, taigi iš esmės importas iš Lenkijos negalimas arba būtų brangus dėl didelio transportavimo atstumo. Veikiant Visagino AE, šiaurės rytų Lenkijos regionai būtų puikiausia eksporto rinka. Jungtis su Švedija taip pat puikiai galėtų tarnauti eksportui, tačiau tik turint ką eksportuoti.
Taigi, Lietuvos prisijungimas prie Europos tinklų neturint generavimo pajėgumų, labai menkai prisidėtų prie energetinio saugumo padidinimo, o greičiau dar apsunkintų vartotojų kišenes, nes tokius tinklus reikėtų eksploatuoti, o tikėtis pigios energijos neverta. Tiesa, Švedija turi daug hidroelektrinių šalies šiaurėje ir pavasario potvynių metu galima tikėtis pigesnės energijos, tačiau dėl didelių transportavimo atstumų, siekiančių virš 1000 km, ženklios ekonominės naudos tikėtis taip pat neverta. Taigi, ką veiks ir kam naudingos šios brangios jungtys su Vakarais, jei perteklinės energijos Lietuvoje neturėsime nestatydami Visagino AE? Atsakymas taip pat paprastas: eksportuosime Baltijsko ir Astravo AE perteklinę energiją. Tokiu būdu, galima pamiršti sinchronizaciją su UCTE tinklu, nes tiesiog neliks ekonominės logikos tame ir galime tikėtis gauti skatikus už elektros tranzito paslaugas, panašius kaip už dujų tranzitą į Karaliaučiaus sritį. Rezultate, Lietuvos ir Europos Komisijos bendrai finansuojamos elektros tinklų jungtys su Švedija ir Lenkija, skirtos sujungti Baltijos šalių tinklus su Europa, dirbs Rusijos ir Baltarusijos energetikų naudai. Sunku patikėti, kad už tokį scenarijų balsavo Lietuvos piliečiai referendume atmesdami Visagino AE. Kitaip tariant, ar tikrai Lietuvos piliečiai triuškinama dauguma balsuotų ‚TAIP‘, jei jų klaustų: Ar atsisakydami Visagino AE statybos pritariate Lietuvos elektros infrastruktūrą panaudoti Baltijsko AE ir Astravo AE elektros tranzitui ir leisti naudoti Kruonio HAE galios rezervui?
Reziume
Straipsnyje pateikti argumentai vienareikšmiškai rodo Visagino AE statybos naudą. Be abejo, reikia kuo geriau išnaudoti derybines pozicijas ir sutarti kuo palankesnes, o ne bet kokias statybos sąlygas. Kaip ir bet koks projektas, ir šis turi savo riziką.
Tačiau nestatydami AE, pirmiausiai pasitarnausime Rusijos energetiniams interesams regione, o šalia to rizikuosime sukurti elektros energijos rinką Lietuvoje panašią į dabartinę dujų rinką, kuomet grėsmės netekti dujų nėra (nes per Lietuvą eina dujų tranzitas į Karaliaučių), tačiau mokama kaina yra politinė ir nėra adekvati rinkos kainai.
