B1, B2, 3 ir 4. Tai galėtų būti vitaminai, kurie stiprina imuninę ir nervų sistemas, padeda įveikti stresą ir depresiją.
Tačiau šiais trumpais kodais taip pat įvardijami Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektai, kurie silpnina Lietuvos energetikos imuninę sistemą, sukelią energetinį stresą, gilina reputacijos depresiją, o vykdytojams gadina nervus.
Žodžiu, ne į sveikatą.
B1, kaip galima suprasti iš prie raidės prirašyto vieneto, turėjo būti pastatytas pirmas – anot projekto, dar 2009 m. viduryje. Tai tokia didelė betoninė patalpa, vėdinamas sandėlis branduolinių atliekų konteineriniams, kažkas panašaus į sovietmečiu projektuotą plaukimo baseiną. Tarytum kai kurių tautų folkloro šaltiniuose aptinkamoje pasakoje apie iš lavonų ar kaulų iškilusį kalną, šią laikinąją atliekų saugyklą viena po kitos bankrutuodamos statė kelios žinomos bendrovės: tai ir „Ranga IV“ (1991–2009), ir „Vėtrūna“ (1995–2013), o stogą jau turėjo užkloti visaginiečių įmonė „Tecos“ (2003–). Pačioje patalpoje lyg medžio rievėje matyti, kuriuo statybų momentu iš projekto pasitraukė sužlugusi „Ranga IV“ – kažkur ties pirmuoju trečdaliu. Projekto autoriai vokiečiai sako norėję dirbti su lietuvių rangovais, bet tai atseit buvusi klaida.
Atrodo, vokiečiai klydo nemažai. Pirmoji klaidelė – vėlavimas, pabranginęs projektą 77 mln. Lt. Antroji klaida – truputį neidealūs konteineriai garuojančiam plutoniui ir uranui laikyti. Tai tokios metalinės arba gelžbetoninės statinės, kurios vienos svoris sudaro tiek pat, kiek vidutiniškai sveria mėlynasis banginis. Dėl šiose cilindrinėse talpyklose šen ir ten praskaičiuotų milimetrų, elektrai gaminti nebenaudojamą kurą tenka mirkyti pačios elektrinės baseinuose. Tai lyg banke laikyti indėlį, turintį paskolos atributus, kai ne bankas moka palūkanas, o klientas – jam. Suminė reziumė: ši prabanga atsieina 41 mln. Lt nuostolių per metus. Tokio dydžio yra du metiniai Visagino miesto biudžetai.
Dėl vėluojančio įgyvendinimo tikriausiai kalčiausia yra rangovė „Nukem Technologies“.
Bet užsitęsusi batalija taip pat rodo, kad ir Lietuva nėra pajėgi susitvarkyti su tokios apimties projektais (IAE eksploatavimo nutraukimo kaina sudaro apie 10 mlrd. Lt!) Kyla rimta abejonė, kaip šios daugiausia nebent krepšinio areną daugmaž iki galo pastatančios šalies projektuotojų, architektų ir statybininkų elitas susitvarkytų su ambicija statyti naują atominę elektrinę – kažkur triskart brangesnį nei senosios jėgainės uždarymas projektą.
Tokių reikšmingų figūrų, savo nepatyrimu ar piktnaudžiavimu sukėlusių atidėliojamus uždarymo terminus, šiame amžiuje veikė ne viena. Pirmiausia tai, žinoma, buvęs ilgametis jėgainės vadovas Viktoras Ševaldinas, kuriam vadovaujant amerikiečių kompanija „Data Systems & Solutions“ IAE pareigūnams atsiskaitydavo kyšiais.
Panevėžio apygardos prokuratūra šį reikalą tarsi tiria – laukia teisinės pagalbos iš JAV. Vyriausybėje nuo šio amžiaus pradžios iki į valdžią ateinant konservatoriams elektrinės veiklos finalinę sceną kuravo buvęs Ūkio ministerijos sekretorius Artūras Dainius. Tuomet „Nukem“ su savo kaprizais atėjo visiems laikams, o pats „ponas Ignalina“, kaip A.Dainių kažkodėl pravardžiuoja kiti tarnautojai, tykiai pasitraukė iš scenos.
Dešiniųjų atvestas ir prezidentės dydžio atlyginimą gaudavęs V.Ševaldino pakaitininkas Osvaldas Čiukšys per savo oratoriją atliko keletą įspūdingų partijų, iš kurių garsiausia buvo bel canto apie atseit iš Ignalinos pradingusi milijardą. Eurų. Tik liko neaišku, ar tas milijardas paskui atsirado. Kaip neaišku, ar apskritai buvo dingęs. Paskui Ignalinos partitūrą perėmė tylenis Žilvinas Jurkšus, tyliai, bet jau ne žodžiais, o darbais iš tikro pradanginęs apie 100 mln. elektrinės bendrovės apyvartinių lėšų žlugusiuose „Snoro“ ir Ūkio bankuose.
Ir pasitraukė į užkulisius.
Juk jie ir yra atsakingi, kad Lietuva donorų ir ES akyse pasirodė kaip vos pajėgianti pakelti 10 mlrd. Lt vertės branduolinį pratimą. Vyrai galėtų pateikti bent savo versiją, paaiškinimą, pasiteisinimą. Tačiau teisintis turi jau nauji dalyviai: štai energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius negaili karčių replikų vertindamas nuveiktus darbus, o saugyklos B1 tarptautinio finansavimo sustabdymą įvardijo „visiška kapituliacija“.
Ministras nesupranta, kodėl jo pirmtakas Arvydas Sekmokas paskutinę savo darbo dieną – pernai gruodžio 13-ąją – nutarė sustabdyti įšaldyti lėšas šiam svarbiausiam IAE uždarymo projektui. Šis padėjo savo parašą ir vėlgi pasišalino iš arenos. Tiesa, A.Sekmoko bendražygiai neabejoja, kad taip ir reikėję padaryti, o jei J.Neverovičius nesuprantąs tokio veiksmo logikos, vadinasi, pats J.Neverovičius į reikalą nėra įsigilinęs.
Nedaug laiko į uždarymo klausimus įsigilinti turėjo ir naujas žmogus Darius Janulevičius, verslininkas, kurį ministerija įdarbino IAE vadovu.
Artimiausiomis dienomis turėtų paaiškėti, kaip šie ponai išspręs įstrigusį rebusą, ir tai bus vienas pirmųjų reikšmingų testų dabartinei Vyriausybei, kuri per pirmąsias savo šimtą darbo dienų energetikos srityje sugebėjo pasižymėti nebent atiduodama balsą karštakošiui Algimantui Salamakinui, bet taip ikšiol ir nepaaiškinusi, ar iš tiesų skalūnai sukelia ekologinę katastrofą, ar tai tėra nebūtinai tauriausių interesų turinčių rėksnių tuščias išsigalvojimas.
Jeigu valdantieji su pasamdytais direktoriais susitvarkys saugyklose, tai suteiks vilties, kad šie rimtai galvoja apie valstybinius interesus: gal tuomet pagaliau bus duotas atsakymas, ar Lietuva toliau plėtoja atominę energetiką. O jeigu naujos elektrinės nestatysime, tai kas tuomet? Gal kairioji valdžia pasiduos rusų flirtui ir leisis dalyvauti avantiūriškajame Baltijos AE projekte Kaliningrado srityje? Toks scenarijus būtų kaip įkapės šalies energetinei nepriklausomybei, ir dabartinė Vyriausybė dar nėra aiškiai pasakiusi, kad šių laidotuvių neužsakys.
Baisiausia, kad Lietuva tikriausiai nepajėgs pastatyti savo atominės elektrinės, net jei jos žūtbūt trokštų ir dabartinė valdžia (nepaisant referendumo priešingai patarusių piliečių). Nepajėgs pastatyti, nes nepajėgia uždaryti senosios. Ji net nesugeba nei sau, nei tautai paaiškinti, kokiu kvapeliu atsiduoda skalūnų dujos – pelningu išteklių, „Gazpromo“ interesų ar grėsmės aplinkai.
Jaunas energingas energetikos ministras turi kelias dienas (geriausiu atveju – savaites) visuomenei pranešti, kaip Vyriausybė sugromuliavo jau užpūliavusius Ignalinos AE ir Visagino AE projektus, ar sušvirkš į energetikos kūną vitaminų. Jei to nepadarys, tai bus signalas, kad ši koalicija nieko esmingo ir nesiims.
Kad valdžia turi rimtų ketinimų tęsti ir negriauti dešiniųjų įdirbio, sufleruoja vienas išraiškingas dar praėjusios valdžios paliktas žemėlapis šalia J.Neverovičiaus kabineto. Jame pažymėti visi kertiniai šalies energetikos projektai – nuo naujų elektros linijų ir dujotakių iki dujų terminalo ir VAE. J.Neverovičiaus komanda šios lentos nenukabino. Reikia tikėtis, ministras kartais užmeta į ją ir akį su tyliu pasižadėjimu sau: mes galime.
