Pavyzdžiu nurodomas Kauno miestas, kur atsiradę nauji nepriklausomi šilumos gamintojai, šilumai gaminti naudodami trigubai už gamtines dujas pigesnį kurą, šilumą į tinklus parduoda už praktiškai tokią pačią kainą, kiek kainuotų šilumą pagaminti iš gamtinių dujų. Nepriklausomi gamintojai gauna didelius pelnus, o vartotojams šilumos kaina nemažėja.
Taigi - kas teisus? Ar klysta politikai, ar energetikai tiesiog gina savo monopolines teises? Manau, kad tam tikra prasme teisios yra abi pusės.
Didžiausia bėda monopolizuotame centralizuoto šilumos tiekimo ūkyje iš ties yra ta, kad reguliuojami šilumos gamybos monopolistai neturi pakankamos motyvacijos modernizuoti savo šilumos gamybos įrenginius, mažinant šilumos gamybos savikainą. Juk pagal dabartinę šilumos kainos nustatymo metodiką - vos tik reguliuojamas šilumos gamintojas sumažina šilumos gamybos savikainą, iš karto sumažėja ir gamintojui už pagamintą šilumą nustatoma šilumos kaina. Monopolinio reguliuojamo šilumos gamintojo uždirbamas pelnas praktiškai nepriklauso nuo jo veiklos efektyvumo. Netgi atvirkščiai - kadangi šilumos gamintojo uždirbamas pelnas skaičiuojamas, kaip nustatytas procentas nuo šilumos gamybai naudojamo turto vertės, šilumos gamintojas yra suinteresuotas ne gamybos efektyvumu, o turto vertės augimu. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bando šį procesą šiek tiek reguliuoti, nustatydama tam tikrus efektyvumo kriterijus, kurių nepasiekus - neleidžiama dalies faktinių sąnaudų įtraukti į šilumos kainą. Tačiau šis administracinis "bizūnas" tikrai nėra tiek efektyvus, kad kaina šilumos vartotojams ženkliai mažėtų.
Taigi - tam tikri konkurenciniai elementai matyt būtų naudingi. Tačiau tie konkurencijos šilumos gamyboje elementai, kurie įvedinėjami šiuo metu, kaip jau rodo ir Kauno atvejis - neduoda naudos vartotojui. Taip, norinčių investuoti į nepriklausomą šilumos gamybą eilė išsirikiavo tiek prie Vilniaus, tiek prie Kauno merų durų. O kaip gi kitaip? Juk kalbama, kad investicijos į nepriklausomą gamybą Kaune pavyzdžiui atsiperka per 2-3 metus. Situacija aišku pasikeistų, jei nepriklausomų gamintojų atsirastų tiek daug, kad jiems nebeužtektų vartotojų šilumos poreikio ir dalį metų kažkurie iš jų būtų priversti stovėti, mokant palūkanas už investicijas, bet negaunant jokių pajamų. Tada šilumos gamintojai tiesiog būtų priversti siūlyti šilumą už kainą, tik šiek tiek viršijančią šilumos gamybos savikainą. Nes alternatyva - pusės metų stovėjimas be pajamų - veda prie greito bankroto.
Norintys investuoti į nepriklausomą šilumos gamybą puikiai supranta, kad "grietinėlės graibymo" laikotarpis, atsiradus daugiau nepriklausomų šilumos gamintojų, neišvengiamai baigsis. Taigi - investicijos privalo atsipirkti greitai, o laikotarpis iki realios konkurencijos atsiradimo turi užtrukti kiek galima ilgiau.
Taigi - kas dabar vyksta? Investuotojai į nepriklausomą gamybą visokiais būdais bando atgrasinti galimus konkurentus nuo minčių lysti su savo investicijomis į nepriklausomą gamybą tame pačiame mieste. Pats nekalčiausias būdas - viešai garsiai teikiama informacija apie savo jau beveik daromas investicijas, nors realiai investuotojas dar net neturi pakankamai finansų savo planuojamoms investicijoms. Konkurentai turi suprasti, kad įgyvendinus panašius projektus, "grietinėlės" abiem neužteks. Kiti - "žiauresni" metodai - politikų paramos užsitikrinimas, sukeliant administracines kliūtis konkurentams. Netgi bandymas paveikti bankus, galinčius suteikti paskolas alternatyviems nepriklausomiems gamintojams.
Dabartinė konkuravimo sistema yra konstruojama taip, kad atsiradus nepriklausomiems gamintojams, galintiems užtikrinti bent 20% maksimalaus šilumos poreikio šalčiausiu metų laiku, tolimesnis investavimas į nepriklausomos gamybos plėtrą naujiems investuotojams taptų visiškai neperspektyvus, pernelyg rizikingas ir eilės prie merų kabinetų išnyktų.
Taigi - ką daryti? Mano pasiūlymas būtų - neatsisakyti visiškai konkurencijos idėjos, bet perkelti konkurenciją į planavimo lygmenį. Potencialus šilumos gamintojas turėtų įrodyti, kad pastačius naują šilumos gamybos įrenginį, šilumos kaina vartotojams sumažėtų. Ir ne tik įrodyti, bet ir garantuoti savo planus konkrečiomis finansinėmis garantijomis, kartu pasirašant šilumos tiekimo sutartį, kurios sudedamąja dalimi būtų šilumos kainos nustatymo formulė, pririšant šilumos kainą prie tokių kintamųjų, kaip kad pavyzdžiui vidutinės biokuro, gamtinių dujų kainos Lietuvoje, vidutinio atlyginimo ir panašiai.
Dabartinis šilumos gamybos monopolininkas savo ruožtu turėtų būti įpareigotas pateikti planą, kaip augant nepriklausomų šilumos gamintojų kiekiui, jis galėtų mažinti savo pastovius kaštus, atsisakant nebereikalingų rezervinių įrenginių.
Tokiu būdu galima būtų palyginti skirtingų investicijų į nepriklausomą gamybą naudą miesto šilumos vartotojams ir uždegti žalias šviesas tik geriausiomis vartotojams sąlygomis investuoti pasiryžusiems investuotojams. Savivaldybė galėtų panaudoti investuotojo suteiktą finansine garantiją, jei investuotojas nevykdytų savo įsipareigojimo ir tokiu būdu padengti vartotojų nuostolius dėl investuotojo planų neįgyvendinimo .
Šilumos vartotojams būtų užtikrintas šilumos kainų mažėjimas, o rizika investuotojams, pasirašius ilgalaikę šilumos tiekimo sutartį dar prieš pradedant investuoti, irgi sumažėtų. Sumažėjus investicijų rizikai investuotojai galėtų gauti pigesnius bankų kreditus ir siūlyti dar geresnes sąlygas vartotojams.
Paprasta, ar ne?