Už valstybės vandentvarkos strategijos įgyvendinimą atsakingose institucijose dabar – 2007–2013 metų ES lėšų skyrimo periodo rezultatų analizė. Apie šio laikotarpio patirtį ir pamokas „Statybai ir architektūrai“ pasakojo Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Inesis KIŠKIS.
– Kodėl šiandien nepasiekiami atrodo visai neseniai numatyti tikslai – ar įrankių pritrūko, ar jie tiesiog buvo nerealūs?
– Iš šios dienos aukštumų jau akivaizdžiai matome, kad tas planas buvo pernelyg optimistiškas. Iki numatyto laiko – 2015 metų – jo nebuvo įmanoma įgyvendinti net turint sąlygiškai daug ES paramos lėšų. Rengdamiesi 2007–2013 metų laikotarpiui skaičiavome, kad prisijungimo prie centralizuotų tinklų procentą geriausiu atveju padidinsime aštuoniais procentiniais punktais, tai yra apie 270 tūkst. gyventojų. Dabar, kai beveik visi pinigai 2007–2013 metų laikotarpiui padalyti ir faktiniai vandens tiekimo įmonių įsipareigojimai aiškūs, turime tikslesnį skaičių – 150 tūkst. gyventojų. Tai yra maždaug pusę planuoto skaičiaus. Žinoma, kodėl taip atsitiko, pirmiausia teks aiškintis patiems, po to paaiškinti ir Europos Komisijai (EK). Vis dėlto savo tikslą įgyvendinti miestų nuotekų direktyvos ir vandens politikos pagrindų direktyvos nuostatus bei stojimo į ES sutarties reikalavimus, regis, pasieksime.
Dar 2004–2006 metų laikotarpiu su EK buvo pasirašomi finansiniai memorandumai, kuriuose buvo numatyta ne tik tai, kiek kilometrų vamzdynų bus nutiesta, kiek valymo renginių pastatyta, bet ir kiek gyventojų pradės naudotis naujai pastatytos infrastruktūros teikiamomis paslaugomis. Kai to laikotarpio projektai pasibaigė, drąsu buvo pateikti tik fizinius vandentiekio tiesimo ir nuotekų valymo įrenginių statybos darbų rezultatus. Į klausimą, kiek gyventojų buvo prijungta, atsakyti buvo kebliau, nes šie skaičiai buvo kur kas mažesni negu įsipareigota. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad nemažai Lietuvos gyventojų emigravo. Kitąkart mūsų turimi pradiniai duomenys buvo neteisingi. Pasitaikė ir vienas kitas kuriozas: pavyzdžiui, paaiškėjo, kad vienoje gyvenvietėje ketinome prijungti 1000 naujų vartotojų, nors ten viso labo gyvena 800.
– Kas gresia Lietuvai dėl tokių neatitikimų?
– Tuo klausimu ilgai derėjomės su EK ir sutarėme, kad jei prijungsime prie tinklų visus namus, kuriuos galima prijungti, tai mums bus atleista. Dabar kas porą mėnesių EK teikiame ataskaitas apie pažangą – kaip žmonės jungiasi prie tinklų. O visų problemų pradžia yra tai, kad rengiant paraišką nebuvo kruopščiai patikrinti pradiniai duomenys. Tikriausiai suveikė senasis principas – bandyti esamą situaciją pateikti kuo niūresnę taip įsivaizduojant, kad donorų širdys labiau suminkštės ir jie skirs didesnes paramos lėšų sumas. Tačiau EK ne tik duoda pinigų, bet ir reikalauja atsiskaityti už jų naudojimą, žiūri, ar buvo pasiekti deklaruotieji projektų tikslai.
– Dažnai girdėti ir tai, kad gyventojai tiesiog nenori jungtis prie centralizuotų tinklų.
– Taip jau yra, kad tose gatvėse, kur tiesiami tinklai, žmonės staiga praranda norą prisijungti, o laiškais mus bombarduoja tie, kurių gatvėse nauji tinklai nesuplanuoti. Yra daug priežasčių, kodėl atsisakoma: tai namas prieš Antrąjį pasaulinį karą statytas, ir jame nė nebuvo numatyta vietos voniai ar tualetui, tad reikėtų esminės namo rekonstrukcijos, o iš pensijos to nepadarysi; tai sąnaudos už individualaus įvado nuo bendrųjų tinklų nutiesimą sklypo ribose per dideli. Bet yra savivaldybių, kurios visas tas problemas sugeba išspręsti.
– Tad koks procentas gyventojų turėtų gauti tą pažadėtą paslaugą iki 2015 metų pabaigos?
– Tuos skaičius sunku įvardyti, nes labai daug organizacijų atlieka savo skaičiavimus, ir visi jie skirtingi. Ir dar kinta priklausomai nuo to, kaip savivaldybėms patogiau. Mat paramos teikimo sąlygose buvo numatyta, kad toms gyvenvietėms, kur jau pasiekta 95 proc. prisijungimo riba, daugiau ES paramos lėšų nebeskiriama. Vienoje didelėje savivaldybėje buvo pasiekti 98 proc., bet kai miesto vadovybė suprato, ką tai reiškia, prisijungimo procentas staiga nukrito iki 87.
Jau kelis kartus sakiau, kad labai svarbu turėti kuo tikslesnius pradinius duomenis, kuriais remiantis būtų galima planuoti ateitį, nes jei išankstinė prielaida neteisinga, tai didelė tikimybė, kad ir išvada bus neteisinga. Kol kas skaičiuojame, kad 2015 metų pabaigoje vanduo centralizuotai turėtų būti tiekiamas 81, o nuotekos tvarkomos 74 proc. gyventojų.
Beje, laikomės nuostatos, kad mūsų, Aplinkos ministerijos, prioritetas yra sutvarkyti nuotekas, todėl geriamojo vandens tiekimo tinklai tiesiami tik kartu su nuotekų tinklais. Kad nebūtų taip, kad vanduo tiekiamas, o nuotekos lieka nesutvarkytos.
– Vandens tiekimo įmonės labai norėtų, kad Aplinkos ministerija parengtų teisės aktą, jog tai privaloma, bet ministerija laikosi priešingos nuomonės. Žinoma, tik tuo atveju, jei gyventojai įrodo, o inspektoriai patvirtina, kad nuotekos tvarkomos teisingai. Tokia ir EK pozicija.
– Daugelis stebisi, kad Lietuvoje neprigyja praktika inžinerinius tinklus tiesti prieš statant naujus kvartalus.
– Mūsų pozicija – pirmiausia europiniai pinigai turi būti naudojami jau įsikūrusių gyventojų gyvenimo sąlygoms gerinti. Vengiame skirti paramą investicijoms į dar tik projektuojamus rajonus, nors tai šiek tiek ir prieštarautų įprastinei verslo logikai. Ši nuostata ypač sustiprėjo prasidėjus recesijai – tiesiog sunku prognozuoti būsimų gyventojų skaičių naujai plėtojamuose rajonuose, tad investicijos gali būti neprasmingos.
– Kokio dydžio gyvenvietėse šiandien tiesiami centralizuoti tinklai?
– Planuodami 2007–2013 metų laikotarpį, laikėmės nuostatos paramą skirti tik gyvenvietėms, turinčioms daugiau nei 2000 gyventojų, nes pagal ES direktyvas nuotekos pirmiausia turi būti sutvarkytos jose. Aprūpinus vandeniu ir valymo įrenginiais šias gyvenvietes, galėjome tapti
liberalesni – jau kurį laiką skiriame paramą gyvenvietėms, kuriose yra bent 500 gyventojų. Tokių yra tikrai daug. Išimtis taikoma saugomose teritorijose esančioms gyvenvietėms – čia privalomas minimumas yra 300 gyventojų. Tai kompensacinio mechanizmo elementas, taikomas atsižvelgiant į tai, kad saugomose teritorijose gyventojai patiria tam tikrų papildomų apribojimų.
– Kodėl buvo laikomasi pozicijos neskirti ES lėšų tinklų renovacijai?
– Neskyrėme, nes esant ribotiems finansiniams ištekliams reikėjo nusistatyti prioritetus. Buvome gana negailestingi ir tuomet, kai buvo prašoma skirti lėšų geriamojo vandens kokybei gerinti. Tarkime, kai žmonės skųsdavosi rudu vandeniu, bet geležis nėra tas cheminis elementas, kuris kenktų sveikatai. Kitas dalykas, jei vandenyje yra didesnis fluoro kiekis. Tai problemai spręsti lėšų skyrėme – paramą gavo Klaipėda, Salantai – regis, iš viso šešios vietovės.
O dėl tinklų renovavimo laikėmės nuomonės, kad esamo turto išlaikymas yra savininko – vandens tiekimo įmonės – reikalas. Dabar, kai jau vyksta diskusijų dėl būsimo ES lėšų skirstymo laikotarpio, suinteresuotos įmonės, žinoma, labai kovoja dėl galimybės gauti paramą tinklų renovacijai. Bet jai, mano nuomone, parama turėtų būti skiriama nebe subsidijomis, o paskolomis. Nes investavus į tinklo renovavimą mažinami nuostoliai, vadinasi, galima imti ir grąžinti paskolą. Beje, pati EK stengiasi iš esmės pakeisti paramos teikimo filosofiją: siekiama, kad būtų išdalijama mažiau subsidijų ir daugiau pasitelkiant vadinamuosius finansinius instrumentus (tai yra lengvatines paskolas, investicijas į akcinį įmonių kapitalą ar garantijas). Žinoma, vandens tiekimo įmonės nenori tokio modelio.
Kitas klausimas, ar vandens sektorius išvis dar gali priimti pinigus. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vis kartoja, kad į vandens sektorių jau ir taip investuota pernelyg daug. Ir ji iš dalies teisi, nors investuoti vis dar reikia. Problema tai, kad mažuose miesteliuose yra daug smulkių vandens tiekimo įmonių, kurios turi vos kelis tūkstančius klientų. Gavus daugiamilijoninę paramą, tokioms įmonėms keblu rasti net ir tuos 5 proc. bendrojo finansavimo lėšų pačių indėliui apmokėti. O ir pasiskolinus šias lėšas per Finansų ministeriją iš Europos investicijų banko ir įgijus turtą, iškyla kita problema – kaip jį išlaikyti? Tada tarifas turi šauti į padebesius. Bet esant pernelyg aukštam tarifui, žmonės tiesiog nepirks šios paslaugos. Svarbu žinoti, kiek Lietuvos vartotojai pajėgūs mokėti. Laikomės nuostatos, kad vidutinių pajamų šeimos biudžete išlaidos už vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas neturi viršyti
4 proc. Akivaizdu, kad vandens naudojimas nuolat mažėja, yra pasiekęs neįsivaizduojamas žemumas – vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 50 litrų vienam žmogui per parą. Laikoma, kad išsivysčiusiose šalyse sunaudojama daugiau nei du kartus. Beje, dėl mažo vandens naudojimo problemų kyla ir valymo įrenginiuose – nuotekos atkeliauja labai koncentruotos. Žodžiu, didelė dalis įmonių yra per mažos, kad galėtų priimti net subsidijas. Mūsų siūlomas sprendimas – stambinti vandentvarkos bendroves, o dėl to didėtų masto ekonomija. Bet to nenori mažųjų savivaldybių vadovai.
– O ar to nori didžiųjų savivaldybių vadovai?
– Vienas buvęs sostinės meras piktinosi, kad vilniečiams reikia mokėti už Šalčininkų ir Švenčionėlių gyventojus – „Vilniaus vandenys“ prižiūri ir tuos rajonus. Neva atsisakykime jų, ir vanduo vilniečiams atpigs keliais centais. Bet čia yra socialinio solidarumo aspektas. Dabar štai jungiasi Klaipėdos rajono ir miesto vandentvarkos įmonės, ir, ko gero, pagrindinis veiksnys, paskatinęs Klaipėdos rajono vadovus apsispręsti, buvo tai, kad rajono gyventojams vandens paslaugos pigs.
– Kartais pasigirsta nuomonių, kad pasirinkusieji gyventi užmiestyje turi ir susimokėti už tuos ilgus tinklus. Bet gal jie apsigyveno ten, nes neįpirko būsto mieste?
– Nėra vieno teisingo atsakymo. Jei panagrinėtume kitų šalių vandens kainodarą, įsitikintume, kad kartais ji visai priešinga. Pavyzdžiui, valstybėse, kurios turi daug vandens, kuo daugiau sunaudojama, tuo pigesnis kiekvienas kitas kubinis metras. O jei vandens trūksta – atvirkščiai. Viskas priklauso nuo to, ką norime pasiekti. Jei pageidaujame, kad Vilnius nesiplėstų, galbūt ir turėtų būti apmokestinama pagal minėtą principą. Bet kol kas mums priimtiniausias pašto ženklo principas: nesvarbu, koks atstumas, visi vieno viešojo vandens tiekėjo teritorijoje esantys vartotojai turėtų mokėti vienodai.
– Šiandien šalyje yra keli šimtai vandentvarkos įmonių. Kiek jų turėtų būti, jei bus pritarta reformuoti sistemą ir jas stambinti?
– Šioje diskusijoje dalyvaujančios savivaldybės tvirtina, kad savivaldybėse turėtų likti po vieną vandens tiekėją, taigi iš viso – 60. Bet tai neišspręstų tokių mažų miestelių kaip Kazlų Rūda ar Pagėgiai problemų. Jie negalės plėstis, negalės teikti kokybiškų paslaugų, jei netaps didesni. Mūsų departamentui talkinanti viena konsultacinė įmonė, remdamasi pasauline praktika, mėgina įrodyti, kad Lietuvoje turėtų būti iki dešimties vandentvarkos įmonių, gal net dar mažiau. Kad būtų užtikrinta optimali veikla, turi būti tam tikras vartotojų skaičius.
Pageidautina – bent 100 000.
Kitas dalykas, kad, kaip ir kitose srityse, norint sėkmingai tvarkyti vandentvarkos ūkį, būtini institucinio valdymo gebėjimai. Vandentvarka nėra paprasta paslauga – vanduo turi būti tiekiamas nepertraukiamai ir švarus, nuotekos turi būti kruopščiai išvalomos... Didžiosios šalies įmonės tą patirtį kaupia metų metus, ir dauguma yra nuėjusios nelengvus kelius, kol tai išmoko.
Seime nuo kovo mėnesio guli Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projektas, jame įrašyta, kad ES paramą turėtų gauti tik regioninės įmonės. Aš šią nuostatą būčiau linkęs performuluoti. Manau, paramą turėtų gauti įmonės, kurios sugeba susigrąžinti sąnaudas. To, beje, reikalauja ir ES – 2014–2020 metų laikotarpio paramos teikimo Bendrojo reglamento projekte įtvirtinta išankstinė sąlyga, kad vandens tiekimo sektorius turi įgyvendinti sąnaudų susigrąžinimo principą. Ir tai nieko nauja – šis reikalavimas ir direktyvose įrašytas, ir Lietuvos įstatymuose įtvirtintas, tik niekaip nepavyksta jo praktiškai įgyvendinti – didžioji dalis vandens tiekimo įmonių vis dar dirba nuostolingai.
Minėto reglamento projekte parašyta, kad jei šalis neatitinka šių reikalavimų, tai nuo 2016 metų EK gali stabdyti paramos mokėjimą – tai geroka rykštė. Bet laikas gyventi pagal išteklius ir nedaryti populistinių sprendimų. Štai vienas charizmatiškas meras sumažino tarifą, ir dabar tos savivaldybės vandentvarkos įmonė turi didelių finansinių problemų. Vandens
tiekimas – normali ūkinė veikla, už kurios teikiamą paslaugą turi būti normaliai ir atlyginta.
– Iki kada turi būti priimti sprendimai dėl ES lėšų skirstymo principų 2014–2020 metams?
– Planavimo procesas vyksta, ministerijos tarpusavyje diskutuoja, neretai net labai karštai. Dabar identifikuojame prioritetus ir lėšų poreikius, o veiksmų programą rašysime truputį vėliau – kai jau žinosime, kiek lėšų gaus Lietuva.
Visos ministerijos, ne tik Aplinkos, labai stengsis, kad naujojo laikotarpio paramos skirstymo mechanizmas pradėtų veikti nuo 2014 metų sausio 1 dienos. Ar pavyks? Pamatysime. Iš dalies tai priklausys ir nuo EK.
– Jei bus nuspręsta kitu laikotarpiu teikti ne subsidijas, o paskolas, matyt, reikės labai operatyviai pakeisti tų lėšų administravimo mechanizmą?
– Aš pats pokalbiuose su vandens tiekimo įmonių atstovais vis kartodavau, kad kitu laikotarpiu duosime tik paskolas, bet dabar jau šiek tiek abejoju, ar sugebėsime tai įgyvendinti. Bus tikrai sudėtinga – instituciniai pakeitimai turi būti atlikti ir vandens sektoriuje, ir vidinėje mūsų pačių sistemoje. Natūralu, kad siūlomiems pakeitimams atsiranda vidinė rezistencija. Paskolų teikimu turi rūpintis finansinės institucijos, vadinasi, dirbs jau nebe dabartinės struktūros, o daugelis žmonių gali likti be darbo.
Be to, tuo pačiu turėtų vykti ir įmonių stambinimo procesas, nes, kaip jau sakiau, mažos vandens tiekimo bendrovės negali ne tik pasiskolinti, bet ir priimti subsidijas.
– Bet jei yra toks EK reikalavimas...
– Dabar svarbiausia suformuluoti naujam laikotarpiui paramos sąlygas taip, kad visas vandens ūkis būtų orientuojamas į našumą. Mano svajonė yra kuo labiau priartinti tą dieną, kai mums nebereikės Europos paramos. Kiek ilgai galime gyventi su lašine rankoje?
