Ekspertas iš JAV: Lietuvai naudingas nerimas dėl atominės po nelaimės Japonijoje

Nerimas dėl atominės energetikos ir šios srities bendrovių noras pasauliui pademonstruoti, kad tokios technologijos yra saugios ir neviršija suplanuotų išlaidų, yra naudingas Visagine planuojamos naujos atominės elektrinės projektui. Taip mano Tarptautinės konsultacijų bendrovės KPMG statybų ir inžinerijos sektoriaus ekspertas bei patarėjas didžiųjų projektų klausimais Geno Armstrongas iš JAV.

Interviu DELFI jis sakė, kad į šias statybas bus nukreiptos ir kitų šalių vyriausybių akys, o jei projektas bus įvykdytas kaip suplanuota, strateginis investuotojas „Hitachi“ galės gauti ekonominės naudos – daugiau užsakymų.

-Kokios yra didžiausios rizikos Lietuvai ruošiantis įgyvendinti šį projektą?

- Svarbiausia yra nustatyti bazines ribas, kol dar yra pakankamai daug neapibrėžtumų: kiek projektas gali kainuoti ir gebėti laikytis šios nuostatos per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį. Ir, žinoma, galima prirašyti dar 100 įvairiausių rizikų, tačiau svarbiausia – projektą įgyvendinti laiku ir už planuotą sumą, nes šis projektas kelia maroekonomines rizikas valstybei, ne mikroekonomines. Įgyvendinant šį projektą, turi būti imamasi pasaulinio lygio vadybos, tinkamos tokio dydžio projektui ir Lietuva turi pademonstruoti, kad ji gali įgyvendinti pasaulinio lygio projektus profesionaliai.

-Kai kalbama apie branduolinę energetiką dažniausiai kritikuojamos sritys yra sparčiai senstančios technologijos ir panaudoto kuro saugojimo rūpesčiai. Ar palyginti su kitais energijos gamybos šaltiniais atominė energetika turi daugiau trūkumų nei privalumų?

-Kiekviena energijos gamybos sritis turi ir trūkumų ir privalumų, tačiau jas plėtojant reikia užtikrinti, kad privalumų būtų daugiau. Kalbant apie atominę energetiką, jos privalumas yra tas, kad proceso metu atmosfera neteršiama anglies dvideginiu ir yra priemonių suvaldyti neigiamas šios energijos gamybos rūšies pasekmes – radioaktyvias atliekas. Yra sukurti moksliniai sprendimai, kaip tvarkyti tokias atliekas ir šios srities negalima pavadinti nežinoma ir neištirta.

-Kaip jūs vertinate atominę energetiką, kai, pavyzdžiui, didžiausia Europos Sąjungos ekonomika – Vokietija – nusprendė atsisakyti šios energetikos rūšies?

-Na, viena vertus, mes matome Vokietijos, išplėtojusios pramonę ir technologijas, pavyzdį, kai iš esmės atsisakoma atominės energetikos ir tai verčia susimąstyti, kitą vertus, yra Artimųjų Rytų bendrovės, kur pagal turimus išteklius artimiausius 100 metų būtų galima deginti naftą ir taip gaminti elektrą, tačiau jos investuoja į branduolinę energetiką. Ir abu šie sprendimai mane stebina, o dar yra tokios valstybės kaip JAV, kurios laikosi dvilypės pozicijos – nestabdo atominės energetikos, tačiau ir nespaudžia akseleratoriaus judėti į priekį. Mūsų šalyje šiuo metu yra įgyvendinami du atominės energetikos projektai ir yra daug pasiūlymų šioje srityje. Manau, kad atominės energetikos istorija dabar dar tik prasideda, o pirmosios tokių projektų kartos turi būti įgyvendintos tam tikru sėkmės lygmeniu, nes tai gali tapti virsmo tašku atominei energetikai. Šiuo metu didžiausias nerimas dėl nelaimės Fukušimoje yra saugumas, taip pat ir netikrumas, kiek projektai galėtų kainuoti.

-Tad, jūsų manymu, ir Vokietija galėtų persigalvoti ir požiūris į atominę energetiką gali tapti palankesniu?

-Žinoma, jie gali persigalvoti. Sprendimas atsisakyti atominės energetikos Vokietijoje buvo priimtas labai greitai. Mano manymu, nėra vieno teisingo atsakymo, kaip energija turi būti gaminama ir negalime sakyti, kad atominė energetika yra vienintelis sprendimas – galbūt po 10 metų bus išrastas visiškai kitas energijos gamybos būdas, tačiau dabar reikalinga energijos gamybos šaltinių įvairovė: atsinaujinantys ištekliai, iškastinis kuras, branduolinis kuras – viskas.

O įtampa, kuri kyla tarp žmonių, pasisakančių už ir prieš, pavyzdžiui, atominę energetiką, galiausiai išeina į naudą. Kai į vieną reiškinį žvelgiama iš įvairių pozicijų, užtikrinama diskusija ir saugikliai, kurie leidžia pasirinkti geriausią sprendimą. Jei nebūtų „žaliųjų“, atsinaujinančios energijos šaltiniai dar ilgą laiką galėjo likti nenaudojami, tačiau manyti, kad vien vėjas ir saulė užtikrins reikiamus energijos kiekius irgi yra klaidinga – kol kas iš šių šaltinių gaminama energija sudaro nedidelę dalį. Aišku, skirtingos pusės užima kategoriškas pozicijas, bet geriausias sprendimas yra kažkur per vidurį, o diskusijos visada gerai.

-Iš tiesų manote, kad iškastinis kuras yra būtina energijos gamybos rūšis?

-Manau, kad nėra vieno rakto, kuris tinka visoms durims, tačiau, aišku, nesu energetikos ekspertas. Kai organizacija nusprendžia imtis didžiulio projekto, jis turi būti labai tiksliai valdomas ir tai yra didžiulis iššūkis. Jūs imatės milžiniško projekto ir esate palyginti nepatyrę įgyvendinant tokius projektus, ir nors pasirinkote gerus partnerius - strateginį investuotoją „Hitachi“ ar branduolinės energetikos projektų operatorių įmonę JAV „Exelon“, kurių darbų istorija kalba už save - vis tiek turite šį projektą stebėti itin atidžiai.

-Kai buvo paskelbta, kad į Lietuvą kaip strateginis investuotojas ateina „Hitachi“, bendrovės privalumais įvardinta tai, kad šios kompanijos projektai dar niekada nėra viršiję sutarto biudžeto ar vėlavę. Ar tokios žinomos kompanijos sprendimas prisidėti prie projekto padidina gerų rezultatų tikimybę?

-Manau, kad pirmiausia reikia įvertinti, ar bendrovė yra pajėgi įgyvendinti tokio mąsto projektus ir ar ji turi patirties juos įgyvendinant, o „Hitachi“ yra labai žinoma bendrovė su gerais pasiekimais, tad tai jau yra gerai. Antras aspektas yra tai, kad jie nusprendė tapti strateginiu investuotoju ir turėti dalį naujosios atominės akcijų ir tai padvigubina sėkmės tikimybę. Tačiau vis tiek nepatarčiau visų savo lūkesčių koncentruoti vien į šiuos du faktus – nepaisant visko, projektas gali brangti net kai jį įgyvendina ir geriausios pasaulio įmonės, turinčios dešimtmečių patirtį. Savo komandoje galima turėti geriausius atletus, bet rizikų išlieka.

-Yra nuomonių, kad šiuo metu susiklostė labai palankios sąlygos plėtoti atominę energetiką, nes po nelaimės Japonijoje, šios srities bendrovės deda daug pastangų norėdamos įrodyti, kad technologijos yra saugios ir ekonomiškai naudingos.

-Žinoma, visiškai su tuo sutinku – bendrovės nori parduoti savo sprendimus ir įrodyti, kad šios technologijos yra saugios. Pasižiūrėkime į Pietų Korėjos KEPCO darbus Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ar apie „Westinghouse“ reaktoriaus AP1000 projektą. Bendrovės nori įrodyti šių technologijų sėkmę iš ekonominių sumetimų - kad ateityje galėtų jų parduoti dar daugiau ir, žinoma, Lietuvai tai yra naudinga. Jei Lietuvoje šis projektas bus įgyvendintas saugiai, laiku ir pagal suplanuotą sąmatą, tuomet ir kitų šalių vyriausybės galės tikėtis tokio rezultato ir palankiai vertinti bendrovę.

-Lietuvos kaimynės – Rusija ir Baltarusija – taip pat ruošiasi statyti atomines elektrines. Ar tai, kad šis regionas gali turėti tris viena nuo kitos labai nenutolusias atomines elektrines kelia rizikų?

-Jei kiekvienos elektrinės produkcijai bus paklausa, manau, kad rizikos nėra. Paprastai atominė energetika paskatina pramonės vystymąsi ir didesnį dėmesį technologiniams resursams. Mano asmenine nuomone, dabar gyvename tokiame pasaulyje kai negalime rinktis tik vieną energijos gamybos šaltinį – turiu ir inžinieriaus išsilavinimą ir žinau, kad branduolinė energetika gali būti plėtojama saugiai, taip pat yra atsinaujinančių išteklių naudojimo perspektyvos ir iškastinis kuras vis dar užima reikšmingą dalį energetikos procesuose. Tikiu, kad sprendimas visų mūsų problemoms dar bus išrastas. Mano sūnui yra 16 ir jis sako, kad nori būti teisininku, tačiau aš jį raginu tapti mokslininku, nes jo karta išras geresnius sprendimus. Bent akimirką manyti, kad mes radome geriausią išeitį yra klaidinga, pavyzdžiui, 1970-aisiais JAV buvo manoma, kad reikėtų uždaryti Patentų biurą, nes viskas jau yra išrasta ir daugiau nebėra ką išrasti, o tuomet atsirado internetas. Tad aš tikiuosi, kad mūsų karta nesudarys kliūčių ateinančiai kartai rasti naujų sprendimų.