Vilnių siūlo atnaujinti įkeičiant Gedimino pilį ir Katedrą

Lietuvoje per artimiausią dešimtmetį yra planuojama daug investicijų: pastatyti Visagino atominę elektrinę, renovuoti daugumą daugiabučių ir įgyvendinti kitų brangių projektų, o pinigų galima rasti visada, pavyzdžiui, sostinės projektams - įkeičiant Gedimino pilį, Katedrą, mano konsultacijų bendrovės KPMG verslo konsultacijų skyriaus patarėjas Dainius Pupkevičius.

„Jeigu tikėti „Investuok Lietuvoje“ informacija per artimiausius 10 – 15 metų Lietuvos projektų investicijų poreikiai yra 30 mlrd. litų, - skaičiuoja D. Pupkevičius. - Bet jeigu paimtume tokį miestą kaip Vilnius be fantastinių projektų su avialinijomis, taksi ir pasižiūrėtume, kas yra miesto infrastruktūra: keliai, šildymo ūkis ir apšvietimo ūkis, kuris yra amortizavęsis ir tos lempos gali bet kada pradėti kristi ant galvų, (miestui - DELFI) reikia 1,5 mlrd. Litų <...> Reikia tiesiog valstybinio kapitalizmo, niekas geriau už valstybę šitų reikalų nesutvarkys, taigi, tegul tvarko valstybė. Pinigų turėjimas arba neturėjimas nėra lemiantis veiksnys, oponentai atsakys – mes surasime pinigų, iš banko pasiskolinsime, Gedimino pilį užstatysime, Katedrą ir bus tų pinigų.“

Anot jo, visuomenės nepasitikėjimas privataus kapitalo žinojimu, kaip įgyvendinti svarbius projektus, yra žalingas, dėl to iniciatyvų turi imtis valstybė, kuri gali pasirinkti bendradarbiauti su verslu.

Atsinaujinantiems ištekliams reikės 1-2 mlrd. Lt paramos

Siekiant, kad vyktų atsinaujinančių išteklių plėtra centralizuotame Lietuvos šilumos tiekimo ūkyje, gali reikėti 1-2 mlrd. litų paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų per 2014- 2020 m., skaičiuoja „COWI Lietuva“ aplinkosaugos ir energetikos padalinio direktorius Martynas Nagevičius.

„Priklausomai nuo to, kokias mes prielaidas priimame, skaičiai svyruoja, kad reikalingos lėšos šilumos tiekimo ūkyje pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių, pasiekti tuos 60 proc. kuro balanse, reikėtų nuo 1 iki 2 mlrd. litų. Tai ne investicijos, tiek reikia paramos per tą laikotarpį numatyti“, - sako M. Nagevičius.

Anot jo, skaičiai svyruoja dėl to, kad dar nėra apsispręsta, ar parama turėtų būti teikiama kogeneracijai, ar ji turėtų atsipirkti per fiksuotus elektros supirkimo tarifus, taip pat diskutuojama dėl paramos atliekų deginimo projektams.

Parėjusių metų gegužės mėnesį priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas nustato, kad iki 2020 m. centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalis šilumos energijos balanse sudarytų ne mažiau kaip 60 proc., o namų ūkiuose – iki 80 proc.

Be paramos plėtra būtų vykusi sparčiau

Tačiau per pastaruosius metus Lietuvoje atsinaujinančių energijos išteklių plėtra būtų vykusi sparčiau, jei ne Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, mano M. Nagevičius.

„Jeigu prieš trejus paskutinius metus kas nors būtų aiškiai pasakęs, kad struktūrinių fondų pinigų centralizuotam šilumos ūkiui visai nebus, tai atsinaujinančių energijos išteklių plėtra būtų greitesnė, kadangi daugelis šilumos tiekimo įmonių stabdė savo investicijas laukdamos galimai ateinančių galimybių gauti papildomai paramą iš struktūrinių fondų“, - sako M. Nagevičius.

Anot jo, dabar yra būtina parengti aiškias ir nekintamas paramos atsinaujinančiai energetikai gairės, vertinant atsinaujinančių išteklių panaudojimo projektus, atsižvelgti ne tik į bendrą naudos kiekį, nes taip daugiau pranašumų gauna dideli projektai, o maži nukenčia, bet į santykinį naudos kiekį – t.y. į naudą vienam paramos litui.

„Dabar situacija gaunasi labai keista. Prioritetas suteikiamas dideliems projektams, bet yra uždėtos lubos, kiek tu gali gauti paramos iš viso. Ir didelių miesto šilumos tinklų projektų (įgyvendintojams – DELFI) jau yra nebeįdomu gauti tos paramos, net jeigu šansai yra dideli. Jeigu tu investuoji 100 mln. litų, o parama – 6 mln. litų, tai sulėtina visą diegimo procesą ir tie 6 mln. litų atneša nuostolį, palyginti su tuo, kas gaunama“, - aiškina M. Nagevičius.

Kita problema, skirstant struktūrinių fondų finansavimą, yra ta, kad projektų paraiškos yra vertinamos vienu metu, o ne nuolat, ir rinka sulaukia užsakymų antplūdžio, o tai padidina kainas.

„Gaunasi toks paradoksas, kad vienu metu į rinką plūsteli didžiulė paklausa. Reikia keisti daug vamzdžių, jeigu tai yra trasų renovacija, daug katilų, natūralu, kad pasiūla Lietuvoje yra neadekvati tokiems pliūpsniams ir kainos užkyla. Jeigu būtų nuolatinis, tęstinis paraiškų priėmimas, šita problema būtų išspręsta ir šilumos tiekimo įmonėms būtų aišku, ar jie gauna tą paramą ar ne, ir nereikėtų laukti dar vieno paraiškų priėmimo“, - mano jis.

Šiuos pasiūlymus M. Nagevičius pristatė per konferenciją "Šilumos energetikos sektoriaus pertvarkymas: esama situacija ir galimybės".