2 mlrd. litų – tiek pernai Lietuva sumokėjo Rusijai už elektros energiją ir dujas jai pagaminti.
Mat jau trečius metai importuojame daugiausiai elektros energijos Europos Sąjungoje, pernai – 65 proc. visos sunaudotos šalyje. Šie milijardai galėjo likti šalies ūkyje ir prisidėti prie kiekvieno mūsų ekonominės gerovės, jeigu politinis šūkis „Ir uždarius Ignalinos AE turime likti atominės energetikos valstybe!” dar prieš dešimt metų būtų paverstas realiu planu ir pradėtas įgyvendinti. B.Lubys tada pasiūlė parduoti Ignalinos AE kokiai nors Vakarų kompanijai ar koncernui už 1 dol. su sąlyga, kad iki 2010-ųjų pastatytų naują ir saugią elektrinę vietoj uždarytosios IAE.
Kai valstybę valdė energetikai
Ūkio ministerijoje energetiką dar nuo sovietinių laikų tada kuravo toks Anicetas Ignotas, apie kurį tuometinis premjeras A.Brazauskas sakė neįsivaizduojąs, kaip be jo ministerija iš viso galės dirbti. Tas pats, kurio veiklos tyrimo, atlikto STT ir VSD, protokolą perskaitęs prezidentas V.Adamkus stvėrėsi už galvos ir informavo apie jo kenkėjišką veiklą premjerą G.Kirkilą. Vėliau abu šalies vadovai nuslėpė jiems atskleistus faktus nuo visuomenės, niekaip į juos nereagavo, paliko A.Ignotą eiti pareigas, o strateginius projektus – jo stalčiuose. Dar porai metų. Iš V.Adamkaus dienoraščių žinome, kad nuo 2003-iųjų prie ministerinės algos „Rubicon” A.Ignotui pridurdavo kas mėnesį po 10 tūkstančių litų. Kol kas neaišku, kokius kyšius A.Brazausko „kvalifikuotam specialistui“ mokėjo kitos su Rusija susijusios energetikos bendrovės, tik aišku, kad nuo pat Nepriklausomybės jis, faktiškai vadovaudamas šalies energetikai, už didelius pinigus dirbo tiems, kam reikėjo joje kuo daugiau šešėlio ir monopolio.
Negalėjo be A.Ignoto žinios prasidėti ir tai, kas vėliau buvo pavadinta „Leo.LT“ afera. Pačiame jos apogėjuje, siekdamas įtikinti prezidentą V.Adamkų nepasirašyti „Leo.LT“ įstatymo, finansų analitikas Raimundas Kuodis išdėstė visą įvykių chronologiją. Prasidėjusi VST privatizavimu, afera tęsėsi Seimui paklusniai susiejus paslaugų įkainius ne su investicijomis, o su energetikos bendrovių turto verte. Indeksavus (popieriuje padidinus) turto vertę, privačioji energetikos ūkio dalis įgijo pranašumą, nes A.Ignotui pavaldžios valstybinės įmonės neprašė didinti jų paslaugų kainų. Šitaip valdomų valstybei priklausančių įmonių akcijos nuvertėjo privataus VST atžvilgiu ir buvo paruoštos neskaidriems mainams. Prastūmę „Leo.LT“ įstatymą Seime ir prezidentūroje „Maximos” savininkai „AE vėliavos“ pretekstu labai pigiai iškeitė savo akcijas į „Lietuvos energijos“ akcijas ir nesusimokėję gavo trečdalį šalies energetikos ūkio. Neskaidriai sukurtas „nacionalinis investuotojas“ sustabdė naujos AE projektą, kaip paaiškėjo, mažiausiai porai metų. Papildomai porai pinigų už elektros energiją tekėjimo iš Lietuvos ekonomikos metų.
Geopolitinės varžybos
Amžiaus aferai pasipriešinę Lietuvos piliečiai per kelis mėnesius surinko dešimtis tūkstančių parašų inicijuodami „Leo.LT“ įstatymo anuliavimą ir skaidraus, tarptautinio konkurso investuotojui į naują AE paskelbimą. Jų valią vykdydama A.Kubiliaus vyriausybė „Leo.LT“ išmontavo, konkursą paskelbė, o praėjusią savaitę ir užbaigė, parafuodama koncesijos sutartį su „Hitachi“.
Nors ir praradusi dėl oligarchinių vilionių tempą, skaidrių, europietiškų taisyklių laikymosi keliu pasukusi Lietuva laimėjo geopolitines varžybas su Rusija dėl investuotojo į atominę elektrinę. Susirūpinęs, kad nenutrūktų iš Lietuvos į Rusiją tekantys milijardų srautai, Kremlius suplanavo kirsti per atominius Lietuvos planus, inicijuodamas savo branduolinės jėgainės statybas Karaliaučiaus srityje. Tiesa, dėl specifinės eksklavo geopolitinės ir energetinės padėties nuo pat pradžių šio projekto sąlyga buvo Vakarų investicija bent į pusę hipotetinės jėgainės. Skambiai skelbdami netolimą, tik vis atitolinamą Baltijos AE eksploatacijos pradžią, žvaliai kirsdami prūsų sengires ir vežiodami į statybvietę lengvatikių Lietuvos politikų ir žurnalistų ekskursijas, rusai investuotojų iki šiol taip ir nesurado. Visagino AE projektui peržengus lūžio tašką, Kremliui belieka vis daugiau kovos dėl to, kas pirmas pasistatys elektrinę ir užims regiono rinką, perkelti į politinę Lietuvos ir Lenkijos erdvę.
Kieno ekonomikos naudai jūs veikiate?
Šiame kontekste būtina kuo atidžiausią dėmesį atkreipti į „Leo.LT“ aferos kurpėjų dabartinę veiklą ir retoriką. Pagrindinė „Leo.LT“ aktyvistė Seime prieš ketverius metus socialdemokratė Birutė Vėsaitė dabar, kai Visagino AE kontūrai jau tapo apčiuopiami, apie branduolinės energetikos šalininkų gretas sako „buvau jose”. Dabar jos prioritetas kitas. Ji paklusniai transliuoja Lietuvai primestą alternatyvą „branduolinė ar žalioji“ ir drąsiai renkasi „žaliąjį projektą“. Tokios pozicijos laikosi politikė, kuri prieš ketverius metus teigė, kad atominės statyba – „Lietuvos konkurencingumui ir gyventojams nepaprastai svarbus klausimas“, ir ragino kuo greičiau tverti nacionalinį „branduolinių“ prekybininkų investuotoją, nes kaimynai latviai ir estai „jau kalba su mumis ultimatumų kalba“. Išeitų, kad ekonomistei B.Vėsaitei Lietuvos konkurencingumas neberūpi, kad dabartinė padėtis, kai šalis importuoja du trečdalius suvartojamos elektros energijos, ją tenkina.
Kitas finansininkas ir ekonomistas, LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius jau apskaičiuotą ir paskelbtą VAE gaminamos elektros energijos savikainos struktūrą lygina su jokių jungčių su galimomis rinkomis neturinčios, jokio užsienio investuotojo nepritraukusios, hipotetinės, Lietuvos planams kenkti suprojektuotos Karaliaučiaus AE propagandine elektros energijos kaina. Žinoma, ne trijų Baltijos valstybių ir Japonijos bendro investicinio projekto naudai. Tokia mąstysena žmogaus, kuris kartais pavadinamas kandidatu į būsimuosius Lietuvos premjerus, yra stebinanti ir pavojinga. Nuosekliai plėtodama daug toliau nei Baltijos AE pažengusį VAE projektą Lietuva su tarptautiniais partneriais jau paliko rusus toli už savęs ir turi milžiniškas galimybes pirmoji užimti branduolinės jėgainės nišą regione. Tam sutrukdyti gali tik būsimosios Vyriausybės savanoriškas apsisprendimas sužlugdyti tai, kas iki šiol pasiekta derybose su „Hitachi“, sąmoningai leisti, kad lietuviai ne tik gyventų su rusišku reaktoriumi pašonėje, bet ir dar keliasdešimt metų didžią dalį to, ką sukuria, lyg kokią duoklę mokėtų savo geopolitiniams priešininkams.
Lietuvos baudžiamajame kodekse yra pora straipsnių, kuriuos turėtume įsiminti tuo metu, kai Kremlius meta milijonus, siekdamas slaptai ir atvirai formuoti sau palankią viešąją nuomonę apie galimą didžiausią užsienio investiciją Lietuvos istorijoje. 118 straipsnis skelbia, kad „tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų”. Manau, kad dabartinėje situacijoje ekonomistai, energetikai ir politikai, propagandiškai pasisakantys prieš Visagino AE, Rusijos projekto Karaliaučiuje, kuris, būdamas svetimoje jurisdikcijoje, „pigiau“ tiektų Lietuvai elektros energiją, naudai, būtent padeda Rusijai veikti prieš būsimą Lietuvos ekonomikos galią. Žodis „pigiau“ čia yra įžūlus melas – jau nuo 2015-ųjų, prisijungę kabeliu prie Švedijos, pirksime elektros energiją Šiaurės ir Baltijos šalių rinkoje, o tie, kurie sugebės tiekti jai elektrą pigiau, tiesiog gaus didesnius pelnus.
Ką gali žinoti, gal ateityje teks prisiminti ir BK 123 straipsnį, kuris baudžia ne tik už piktnaudžiavimą oficialiais įgaliojimais, bet ir už oficialaus asmens sąmoningą pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą.
Moraliniai ekonominio ir politinio projekto klausimai
Visi teigiami VAE projekto vertinimai galioja su tam tikra sąlyga. Oligarchinis „Leo.LT“ projektas pasižymėjo sunkiai paneigiama, nors ir hipotetine, ekonomine nauda ir akivaizdžia, bet sunkiai įrodoma, gimtąja „nešvarumo“ nuodėme. Viešumoje trūkstant vienareikšmiškų teisinių argumentų, galėjusių veiksmingai nukirsdinti trigalvį slibiną, jam gyvastį iš esmės atėmė moraliniai ir politiniai argumentai. Apie milijardus svaigęs „Maximos“ jaunimas lėšų elektrinės statybai surinkti planavo labai jau paprastai – padidinus atitinkamu procentu elektros energijos tarifą. Aferos priešininkai tada kėlė dar paprastesnį klausimą: ar teisinga, kad už būsimą, kažkada stovėsiančią elektrinę, turi mokėti dabartiniai elektros vartotojai?
Daug mažesne dalimi, nes visas šalies elektros ūkis dabar yra valstybės rankose, nes į VAE projektą buvo pritrauktas strateginis investuotojas, bet vis dėlto – tas pats klausimas galioja ir dabar. Energetikos ministerijos paviešintas VAE kainos ir paskolų grąžinimo grafikas atskleidžia, kad jėgainės statyboms Lietuva planuoja pasiskolinti 50-60 proc. iš reikalingų 6 mlrd. litų. Vadinasi, apie 3 mlrd. investiciją turės sukrapštyti pati valstybė ar bendrovė. (Naivi propaganda gąsdina, kad šios skolos sunkia našta guls ant ateities kartų pečių, bet juk jas pati VAE grąžins iš savo pelningos veiklos.) Jau dabar strateginiai elektros energetikos projektai, pvz., jūros dugno jungtis su Švedija, yra finansuojami ne tik iš energetikos įmonių pelno, bet ir iš viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų, kurios surenkamos per elektros energijos tarifą. Šiuo metu VIAP’o dydis sudaro 7 ct/kWh, iš jo lėšų finansuojami ne tik strateginiai projektai, bet ir superkama Elektrėnuose gaminama bei atsinaujinančių šaltinių ir termofikacinių elektrinių energija.
Prognozuotina, kad artimiausius septynerius aštuonerius metus visi elektros vartotojai iš tarifo turės mokėti po kelis ct/kW Lietuvos finansuojamai VAE daliai sunešti. Tokiu atveju tai nebūtų tokia pati rinkliava, kaip, pvz., iš atsinaujinančių šaltinių gaminamai energijai – ekologinė ir ekonominė šios investicijos grąža vyksta tiesioginiu laiku. Tai būtų tik panaši į mokestį už elektros tiltą rinkliava, nes šio projekto naudą pajusime jau po trejų metų. Investicija į VAE bus daug ilgalaikiškesnė ir atsipirks daug vėliau. Daugelis ją sumokėję, nebesulauktų laiko, kai jų įnašas pradės teikti naudą. Šie žmonės turėtų turėti galimybę palikti savo įnašą, kaip ilgalaikę obligaciją palikuonims. Visus namų ūkius, kurie per artimiausius metus savo įmokomis prisidės prie didžiausios Nepriklausomos Lietuvos istorijoje statybos, valstybė turėtų laikyti VAE dalininkais. Pagal sunaudotų kilovatvalandžių skaičių ir sumokėtas VIAP’o lėšas elektros vartotojai turėtų gauti atitinkamą skaičių akcijų ar obligacijų. Tada VAE atsiperkamumo grafike per 40 m. laikotarpį nuo 2041-ųjų besidriekiantis užrašas „Laisvi pinigų srautai AE akcininkams” įgautų daug asmeniškesnį skambesį. Elektrinė taptų daug savesnė, Visus-mus-ginanti.
