1. Šilumos sektoriaus centralizavimas. Tai jau buvo daryta 1993 m., kai situacija buvo dar blogesnė nei dabartinė, ir pasiteisino. Mažos savivaldybių šilumos tiekimo įmonės neturi reikiamų ekonominių ir techninių resursų įrangos modernizacijai. Viena bendrovė, valdanti visą šilumos ūkį, ne tik spręstų bendrus techninės ir investicinės strategijos klausimus, bet ir per finansų bei ūkinės veiklos valdymo centralizavimą (kuro pirkimas, aptarnavimas, nuoseklus šilumos šaltinių modernizavimas ir galų gale vietinių politikų negatyvios įtakos eliminavimas) leistų sutaupyti nemažai lėšų. Praktika parodė, kad sąnaudos valdant centralizuotai sumažėja 5-8 proc. Gali būti ir nepriklausomi šilumos gamintojai, ir nuomos sutartys, tačiau techninė politika ir valdymas turi būti vieningi.
2. Importuojamo kuro kiekio mažinimas. Biokuro katilinių plėtra, ypač mažesniuose miestuose, yra būtina, tačiau gamtinės dujos dar ilgai liks pagrindinis kuras elektros ir šilumos bendroje gamyboje (kogeneracijoje). Dabar galime tik diskutuoti, kodėl naujas modernus dujų–garo turbinų blokas, galintis kogeneraciniam režime pasiekti 88 proc. naudingo veiksmo koeficientą (n.v.k.), statomas Elektrėnuose, o ne Vilniuje, ir dirbdamas kondensaciniu režimu (n.v.k.-54 proc.) toliau šildys ežerą, kaip ir senieji blokai, ir gamins nekonkurencingą rinkoje elektros energiją, kurią reikės dotuoti iš elektros tarifo viešųjų interesų (VIAP) lėšų.
Dabar yra dvi alternatyvos: riboti 1,3 mlrd. litų kainuojančio bloko darbą ir užmiršti apie jo atsipirkimą; arba investuoti dar 0,5 mlrd. litų į šiluminę trasą Elektrėnai–Vilnius, naują bloką ir du senus, turinčius modernius dūmų valymo įrengimus, pervedus dirbti kogeneraciniu režimu ir turėti puikų termofikacinį kompleksą su moderniausia pasaulyje dujų turbina ir garo katilais su dūmų valymu, galinčiais dirbti sieringu rezerviniu kuru. Tai leistų ne tik sumažinti importuojamo kuro sąnaudas mažiausiai 150 mln. Lt, išvengti betikslės investicijos į Vilniaus elektrinių dūmų valymo įrengimus (ES direktyvos reikalavimai nuo 2015 m.), identiškos pagal lėšas į termofikacinį kompleksą, bet ir nekeičiant elektros kainos sumažinti šalies kuro sąnaudas šildymui 15 proc. Būtina pažymėti, kad toks kompleksas prie to paties šilumos kiekio gamintų 2,5 karto daugiau pigios elektros energijos termofikaciniu režimu negu Vilniaus elektrinės.
3. VIAP lėšų panaudojimas šilumos kainų mažinimui. ES draudžia kryžminį subsidijavimą, tačiau leidžia pasirinkti kam atiduoti ekonominę naudą (elektrai ar šilumai), skirstant kuro sąnaudas kogeneracinėje elektrinėje. Pagal dabartinę VKEKK patvirtintą metodiką, visa nauda, o tuo pačiu ir VIAP lėšos, yra atiduodama elektrai. Įgyvendinus termofikacinį kompleksą ir pakeitus metodiką, šilumos gamybos sąnaudų mažinimui būtų galima skirti iki 150 mln. Lt VIAP lėšų, nedidinant elektros kainų. Ir būtų neteisinga, kad kaina sumažėtų tik miestams, turintiems kogeneracines elektrines. Būtent centralizacija ir padėtų naudą gauti visiems šalies vartotojams.
4. Pastatų renovacija. Dabartinė kreditavimo schema aiškiai nepatraukli daugumai savininkų. Turint finansiškai stiprią šilumos tiekimo bendrovę, jai būtų galima perduoti ir renovacijos kreditavimo funkciją, atsiskaitant per apmokėjimą už šilumą, atsipirkimo laikotarpiui nemažinant tarifo. Tai padėtų renovuoti būtent tuos namus kuriuos labiausiai reikia, o ne kuriuose gyvena turtingiausi.
Kaip matome, yra dideli rezervai mažinti šilumos kainas. Reikia tik politinės valios ryžtis pertvarkai šilumos ūkyje.
