Terminalo investicijų bei priežiūros kaštai guls ant gamtinių dujų vartotojų pečių, kurie mokės ne tik už suvartotas dujas, bet ir už naujojo projekto statybos kaštus. Taip bus sumokama už saugų dujų tiekimą bei galimybę įsigyti dujas iš kitų tiekėjų.
Gerai išvystyta gamtinių dujų tiekimo infrastruktūra Baltijos šalyse susiformavo istoriškai. Ji nėra visiškai pritaikyta (100 proc.) dujų tiekimo diversifikacijai naudojant SGD, todėl ją reikės pritaikyti naujam projektui. Tinkamai parinkta terminalo vieta sumažins viso SGD terminalo statybos kaštus.
Numatoma, kad terminalas galės transportuoti iki 2,5 mlrd. kub. metrų dujų per metus, o tai patenkintų iki 50 proc. dujų poreikio Baltijos šalyse. Kad būtų patenkinti šie poreikiai, būtina statyti naujus dujų vamzdynus bei/arba perstatyti dabartinius.
Terminalo statybos kaštai Baltijos šalyse galėtų kainuoti iki 500 mln. eurų, kaip lenkų SGD terminalo projektas. Kiekvienoje Baltijos šalyje natūralių dujų infrastruktūra vystoma skirtingai.
Statant SGD terminalą Lietuvoje ir Estijoje reikės investuoti daugiau nei 100 mln. eurų į natūralių dujų infrastruktūros statybą.
Statant terminalą Lietuvoje, Klaipėdoje, dabartinio vamzdyno Klaipėda-Šiauliai pajėgumai yra nepakankami, todėl apie 180 km dabartinių dujų vamzdynų turėtų būti pakeisti arba nutiesti Klaipėdoje ar Šakiuose. Pagrindinio vamzdyno Šiauliai-Panevėžys-Jelgava pralaidumas taip pat turės būti padidintas keičiant dabartinę liniją, kad būtų užtikrintas tiekimas Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Reikės tiesti ir naująją liniją į Šakius, o liniją - Klaipėda-Šakiai-Kaunas-Vilnius-Panevėžys perstatyti. Dujų vamzdyno, kurį reikės renovuoti arba tiesti Lietuvoje, ilgis viršys 300 km, tuo tarpu visa kaina, įskaičiuojant kompresorių ir matavimo stotis, bus didesnė nei 300 mln. eurų. Norint ateityje tiekti SGD dujas į Suomiją, į vamzdynus Lietuva ir Suomija reikėtų investuoti dar tiek pat.
Statant Estijos terminalą Paldiske taip pat reikėtų rekonstruoti dabartinę dujų liniją iš Talino iki Latvijos pagrindinės linijos Vireši, maždaug 290 km ilgio, kad būtų užtikrintas tiekimas iš terminalo į Lietuvą ir Latviją. Turint omenyje kompresoriaus ir matavimo stočių statybą, kaštai turėtų siekti maždaug 300 mln. eurų.
Statant terminalą Suomijoje, atitinkantį regiono poreikius, visos investicijos į infrastruktūrą turėtų būti panašios, kaip ir numatomos Estijoje, bet dar turėtų būti sukurta linija Suomija-Estija. Šis sprendimas - pats brangiausias regione. Natūralių dujų vartojimas Suomijoje yra panašus, kaip Baltijos šalyse (siekia beveik 5 mlrd. kubinių metrų per metus). Suomija svarsto galimybes naudoti Latvijos natūralių dujų saugyklas. Tam tikslui jūros jungtis su Estija galėtų būti naudojama abipusiam transportavimui, o tai padidintų perdavimo srautus ir kaštus. Natūralių dujų Suomijoje vartojama gerokai mažiau nei Baltijos šalyse, todėl šiai šaliai dujų tiekimas nėra strategiškai svarbus, kaip Baltijos šalims.
Latvijos SGD terminalo statyba kainuotų nuo 50 iki 200 mln. eurų investicijų į natūralių dujų infrastruktūrą
Kelios tinkamesnės terminalui statyti vietos yra Latvijoje. Jeigu terminalas būtų statomas Ventspilyje arba Liepojoje, Latvijos dujų infrastruktūros renovavimo kaina galėtų siekti iki 200 mln. eurų. Infrastruktūros pokyčiai, siekiant SGD dujas tiekti į Suomiją, kainuos gerokai mažiau, nei terminalą statant Lietuvoje, nes krūvis Lietuvos dujotiekiui bus kur kas mažesnis.
