Galėtų veikti 200 biodujų jėgainių
Paradoksali padėtis – niekas negali tiksliai pasakyti, kiek iš tikrųjų yra laisvos žemės. Dėl apgailėtinos statistikos vieni skelbia, kad yra per 500 tūkst. ha, kiti tikina, jog šiuo metu yra 450 tūkst. ha, o treti abejoja, ar dar liko 400 tūkst. ha.
Taigi, ar įmanoma įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus? Nors prieš penkerius metus tikėtasi, kad biodujų jėgainių bus pristatyta daug, šiuo metu Lietuvoje veikia tik 7 biodujų jėgainės. Gerokai daugiau biodujų jėgainių yra Latvijoje ir Lenkijoje, o Vokietijoje veikia net 6 tūkst. biojėgainių.
Trūksta konkrečių skaičiavimų, kokios realios galimybės Lietuvoje. Girdime tik abstrakčius biodujų entuziastų pasisakymus, kad šalyje galėtų veikti apie 200 biodujų jėgainių ir jos sukurtų 250–300 megavatų. Tačiau alternatyvios energijos šalininkai norėtų, kad už kilovatvalandę valstybė jiems mokėtų nors 45 ct (dabar mokama 30 ct). Akivaizdu, kad vartotojai tokiems sumanymams nelinkę pritarti.
Trūksta konkrečių skaičiavimų
Vartotojams labiau patiktų siūlymai auginti vadinamuosius energetinius augalus.
Biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas sako, kad laisvoje valstybinėje žemėje turi būti auginami biokurui gaminti skirti gluosniai ir hibridinės drebulės. Biomasę būtų galima panaudoti ne tik koogeneracinėse elektrinėse, bet ir paprastose katilinėse. Šildymas ir elektros energija atpigtų.
Siūlymai patrauklūs, tačiau konkrečių skaičiavimų niekas nepateikia. Tiesa, UAB „Renergija“ duomenimis, gluosnių plantacija auga apie 30 metų, derlius nuimamas kas 5 metus ir iš hektaro gaunama po 50–60 t žaliosios biomasės. Vieno hektaro priežiūrai pirmaisiais metais reikia skirti 500–700 Lt. Beje, sunkiausia gluosnių plantaciją prižiūrėti pirmuosius dvejus metus. Specialistų skaičiavimais, nupjovus pirmą derlių, iš tų pačių kelmų išaugs antrasis derlius, kuris dėl sustiprėjusių medžių šaknų bus 20–
30 proc. didesnis.
Tačiau Žemės ūkio ministerijos duomenimis, dėl dirvonuojamų plotų valstybė kasmet praranda 1,3 mlrd. Lt. Tiek pinigų būtų galima gauti, jei laisvoje žemėje būtų auginami javai.
Energetiniams augalams – tik prastą žemę
Seimo narys Antanas Baura dažnai keliauja po Lietuvą, tačiau dažniausias maršrutas yra iš Vilniaus į Anykščius, todėl jis stebi pasikeitimus šioje atkarpoje.
„Prieš 2–3 metus akis badė nenaudojamų plotų gausa, žemė net krūmais buvo apaugusi. Tačiau dabar jų vis mažiau, žemė dirbama ir labai greitai ji bus visa naudojama žemės ūkiui“, – įsitikinęs A.Baura.
Ar vertėtų nors dalį šios žemės skirti bioenergetiniams augalams auginti?
„Pasvarstykime. Šiam reikalui pirmiausia reikėtų panaudoti nemelioruotą ir prastos kokybės žemę. Nusikalstume sau ir ateities kartoms, jeigu geros kokybės žemėje augintume gluosnius ar drebules“, – sako A.Baura.
Tačiau Seimo Kaimo reikalų komiteto narys abiem rankomis pritaria neseniai priimtam Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui, kuris skatina naudoti atsinaujinančius energijos išteklius – ne tik vandens, saulės, vėjo, bet ir biomasės išteklius.
„Svarbu išnaudoti biodujų potencialą, tačiau dabar pirmenybę teikčiau biomasei“, – sako A.Baura.
Ragina daugiau mąstyti
Seimo narys Jonas Jagminas irgi nesišvaisto patarimais, tačiau ragina pirmiausia pasvarstyti, kaip protingiau ūkininkauti.
„Nenaudojama valstybės žemė? Kol nebaigta reforma, apskritai sunku pasakyti, kiek tos laisvos žemės yra. Duomenys netikslūs. Prieš keletą metų kažkas fantazavo, kad yra per 500 tūkst. ha laisvos žemės. Mano nuomone, šiuo metu nėra ir 400 tūkst. ha“, – svarsto J.Jagminas.
Seimo narys mano, kad nekonkretūs patarimai nepagelbės: „Žmogus pats turi suprasti, ką jam apsimoka auginti. Jeigu neauga grūdai, gal tokioje žemėje verta auginti gluosnius. Juos auginančiųjų yra ir Žemaitijoje, ir Dzūkijoje. Tačiau aš raginu mokslininkus tvirčiau pasisakyti. Jie turi atlikti išsamius tyrimus ir ūkininkams pateikti konkrečius skaičiavimus – koks galimas derlius, kokios išlaidos ir koks galimas pelnas.“
Kita vertus, Seimo narys pastebi ir daug piktybiško žemėtvarkininkų neveiklumo.
„Nors panaikinus apskritis šioje srityje reikalai pagerėjo, tačiau neretai pastebiu, kad žemėtvarkininkai tarsi specialiai vilkina žemės reformą ir taip sau taupo darbą“, – daro išvadą J.Jagminas.
Švedų patirtis – Ignalinoje
Kai kurios savivaldybės nelaukia politikų raginimo. Štai Ignalinos savivaldybei vadovaujantis Bronius Ropė prisimena, kad idėją „perginkluoti“ viso rajono katilines pasigriebė iš švedų. 1992-aisiais jis lankėsi šioje šalyje ir savo akimis pamatė, kad 50 tūkst. gyventojų miestą galima nesunkiai apšildyti bei tiekti elektrą naudojant tik medžio atliekas ir durpes.
„Tuo metu Ignalina buvo šildoma naudojant nuolat brangstančius dyzelinius degalus. Be to, buvo planuojama tiekti gamtines dujas. Tačiau apsilankymas Švedijoje paskatino keisti mąstymą“, – sako B.Ropė.
Buvo imtasi konkrečių veiksmų, todėl jau 1996-aisiais Ignalinos rajono katilinės pradėjo naudoti tik vietinį kurą – medienos atliekas. Ignalinos rajone yra apie 50 tūkst. ha miško, o per metus l ha priauga apie 4 kub. m medienos. Taigi iš viso per metus priauga per 200 kub. m medienos, o visoms rajono katilinėms tereikia 40 tūkst. kub. m medienos.
„Vėliau, kai šalyje pradėjo veikti dar kelios stambios katilinės, atliekos pabrango du kartus, tačiau, palyginti su mazutu ar gamtinėmis dujomis, šis kuras yra beveik du kartus pigesnis“, – skaičiuoja B. Ropė ir svarsto apie dar neišnaudojamas galimybes panaudoti miške paliekamas šakas, ūkininkų šiaudus ir ežerų pakrantėse augančias nendres.
Ką B.Ropė galvoja apie specialiai kurui auginamus gluosnius ir drebules?
„Šiuos siūlymus vertinu labai atsargiai. Gluosnių plantacija derlių duoda kas 5 metus, be to, tokią žemę kada nors naudoti žemės ūkiui jau būtų labai sudėtinga arba brangiai kainuotų. Kitose šalyse gluosnius naudoja tiesiog ženklinant sklypų ribas, dar gluosniais užsodinamos juostos saugotis nuo vėjų. Šie gluosniai irgi naudojami energijai gaminti. Tačiau Lietuvoje tai daryti dar nėra jokio reikalo, nes turime labai daug miško atliekų, šiaudų ir nendrių“, – svarsto B.Ropė.
