Sausio 19 d. naujienų portalas delfi.lt paskelbė, kad milžiniškas sąskaitas už gruodį gavę sostinės gyventojai artimiausiu metu gali sulaukti dar vieno smūgio – šildymo kainos Vilniuje brangs dėl 2009–2010 m. 41,4 mln. litų skolos, susidariusios dėl nepadengtų „Vilniaus energijos“ sąnaudų. Vilniaus savivaldybė siekia, kad mokėjimas būtų išdėstytas per dvejus metus, nes tik taip įmanoma bent kiek sumažinti šilumos kainos kilimą. Gruodį vilniečiai už šildymą vidutiniškai mokėjo po beveik 23 centus už 1 kWh, tad jeigu kompensacija būtų paskirstyta dvejiems metams, mokėti, kai šilumos punktas priklauso šilumos tiekėjui, tektų po 24,79 cento už 1 kWh.
Dabartinės savivaldybės derybas dėl mokėjimo išdėstymo dvejiems metams optimistai galėtų pavadinti šiokiu tokiu bandymu palengvinti miestiečių gyvenimą. Tačiau iš tikrųjų problemos tai nesprendžia, nes pinigai iš kišenių vis tiek bus ištraukti. Lygiai taip pat būtų galima vilniečiams išdalyti nemokamų raminamųjų, kad neištiktų šokas, gavus naujas sąskaitas už šildymą.
Alternatyvų yra, o noro jas įgyvendinti trūksta
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, 2004–2005 m. Lietuvoje vidutinė šilumos kaina buvo 11,5 cento už 1 kWh, 2008–2009 m. – 25 centai, 2009–2010 m. – 22 centai, 2010–2011 m. – 24 centai. Visą šį laiką Skandinavijos šalių gyventojai, kurių klimatas tikrai nelepina, už šildymą mokėjo 18 centų už 1 kWh. Kodėl? Todėl, kad mūsų šalyje pagrindinis kuras yra importinės gamtinės dujos, o Skandinavijoje – vietos biomasė.
Praėjusių metų statistika rodo, kad Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje 75,7 proc. kuro sąnaudų sudaro gamtinės dujos, 19 proc. – biokuras, 1,4 proc. – mazutas, 1,2 proc. – kitas kuras. Vidutinę šilumos kainą jau įvardijome. Kaip turėtų išsidėlioti skaičiai, kad mokėtume bent tiek pat, kiek moka švedai ar danai (apie 18 centų už 1 kWh)? Ne vienoje galimybių studijoje parašyta, jog norint to pasiekti reikia, kad biokuras sudarytų apie 85 proc. kuro sąnaudų. Ir kad būtų masiškai renovuojami daugiabučiai. Tai įmanoma pasiekti per dešimtmetį.
Šiuo metu iš atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) Lietuvoje pagaminama apie 1,9 Twh, įrengtoji galia – apie 391 MW, sudeginama apie 170 tūkst. tne. Pagrįsta perspektyva 2020 m.: gamyba iš AEI – apie 6,5 Twh, įrengtoji galia – apie 1 487 MW, biokuro bus sudeginama apie 560 tūkst. tne. LŠTA tvirtina, kad siekiant tokių tikslų reikėtų papildomai įrengti apie 1 096 MW biokuro šilumos generavimo įrenginių, pagaminti apie 4,6 Twh, investicijos – apie 1,1 mlrd. litų. Pinigai, žinoma, nemaži, bet panašios investicijos numatytos Elektrėnų modernizacijai, nors šioje elektrinėje planuojama deginti ne ką kita, o importines gamtines dujas.
LŠTA prezidentas Vytautas Stasiūnas nesiliauja kartoti, kad opus ir sunerimti verčiantis klausimas yra Rusijos koncerno „Gazprom“ tiekiamų gamtinių dujų kaina – ji nuolat auga, nors Lietuva rusiškas dujas ir taip perka brangiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių. „Daugelyje šalies miestų dujos yra pagrindinis kuras gaminant šilumą, o didelę šilumos kainos dalį sudaro būtent išlaidos dujoms. Todėl galima teigti, kad šilumos tarifus mūsų gyventojams iki šiol nustato Maskva“, – konstatuoja pašnekovas.
Gruodį Lietuvos šilumos tiekėjai už dujas vidutiniškai mokėjo 1 414 litų už 1 tne, o vietos biokuras jau daug metų kainuoja dvigubai pigiau – mažiau nei 700 litų už 1 tne. V. Stasiūnas mano, kad paradoksalu, jog iš nebrangaus ir mažiau aplinką teršiančio biokuro Lietuvoje šiandien pagaminama vos 19 proc. visos centralizuotai tiekiamos šiluminės energijos. O vietos kuro nauda akivaizdi – mažiausiai už šilumą moka gyventojai tuose miestuose, kuriuose daugiausia šilumos pagaminama iš biokuro.
„Kadangi valstybė neskatina dujoms prilygstančio biokuro rinkos plėtros, kasmet šilumos tiekimo įmonės priverstos Rusijos tiekėjams už dujas pakloti vis daugiau pinigų. taigi kiekvienais metais vis daugiau lėšų iškeliauja į Rusiją, nors jas būtų galima panaudoti biokuro rinkoje. Akivaizdu, kad Lietuva privalo radikaliai keisti šilumos gamybai naudojamo kuro balansą – dujas keisti vietos biokuru. Tai stiprintų Lietuvos ekonomiką, kurtų darbo vietas biokuro turtinguose šalies regionuose. Maža to, atsikratytume energetinio priklausomumo. Taigi laimėtų visi“, – įsitikinęs V. Stasiūnas.
Šildymo kaina priklauso ne tik nuo šilumos kainos
Mokėjimas už šilumą priklauso ne tik nuo šilumos kainos. Pavyzdžiui, Tauragėje, Vytauto g. 88 esančiame name, 2010 m. sausį šiluma kainavo 18,46 cento už 1 kWh. Tai senas prastai šilumą izoliuojantis namas.
Taigi už 60 kv. m ploto buto šildymą minėto namo gyventojai kas mėnesį moka apie 510 litų. O Jiezne, Mokyklos g. 2, esančio tvarkingo ir šilumą tausojančio daugiabučio gyventojai už tokio pat dydžio buto šildymą per mėnesį moka apie 250 litų.
Vilniuje taupiausio ir labiausiai energiją švaisčiusio daugiabučio gyventojų išlaidos šilumai praėjusį gruodį skyrėsi net septynis kartus. Daugiausia už 60 kv. m ploto buto šildymą mokėjo namo, esančio Agrastų g. 8, gyventojai – jie gruodį vidutiniškai suvartojo 4 038 kWh už 929 litus.
O efektyviausiai gruodį šilumą Vilniuje vartojusio namo „prizas“ atitenka naujam daugiabučiui Pavilnionių g. 31 – jo gyventojai vidutiniškai 60 kv. m ploto butui šildyti suvartojo 598 kWh ir mokėjo 137 litus.
Kokia išvada? Žmonės, rimtai pagalvokite apie renovaciją! LŠTA prezidentas V. Stasiūnas konstatuoja: „Šilumos ūkio problemos jau daug metų išlieka tos pačios: neefektyviai vartojama, švaistoma šiluma pasenusiuose daugiabučiuose ir brangus pagrindinis kuras šilumai gaminti – importuojamos gamtinės dujos. Delsiant spręsti šias problemas valstybės mastu, jos kasmet gilėja. Visuotinės renovacijos nesulaukiantis Lietuvos daugiabučių namų ūkis sensta – kasmet vis daugiau energijos iššvaistoma veltui.“
Didieji miestai – inercijos įkaitai?
Vertinant, kokios ateities reikia Vilniaus miesto šilumos tiekimo sistemai, nenuginčijamai atrodo siekis šilumos gamybai naudoti kuo daugiau biomasės. Tam reikia modernizuoti šilumos tinklus, investuoti didelius pinigus. Dar 2009 m. spalį sostinę šildanti bendrovė „Vilniaus energija“ paskelbė, kad vietiniam biokurui deginti pritaikys Naujosios Vilnios rajoninę katilinę – 7,28 mln. litų katilinei modernizuoti skirta iš ES Sanglaudos fondo. Iš viso šiam projektui reikės apie 16 mln. litų investicijų.
Praėjusių metų liepą šalies spauda pranešė, kad Vilnius pradeda ieškoti investuotojų, kurie modernizuotų šilumos tinklus taip, kad būtų pereita nuo šildymo dujomis prie biokuro.
Kiek anksčiau sostinės valdžiai nepavyko dar 20 metų pratęsti sutartį su bendrove „Dalkia“, nuomojančia Vilniaus šilumos tinklus ir tai darysiančia dar beveik septynerius metus. Be jokios abejonės, atpratinti Vilnių nuo dujų gali ne tik „Dalkia.
LŠTA prezidentas V. Stasiūnas mano, kad vienas variantų – kogeneracinės elektrinės, kuriose energija gaminama deginant biomasę ir komunalines atliekas.
„Puikus pavyzdys – Danija. Čia, kaip kurą naudojant biomasę, per metus pagaminama tiek šilumos, kiek pakaktų visam Lietuvos centralizuotam šilumos tiekimo sektoriui. Dar antra tiek pagaminama iš komunalinių atliekų, o tai pusė viso miestams reikalingo šilumos kiekio. Bet pas mus sunku žengti net pirmuosius rimtesnius žingsnius – vos pasirodžius informacijai apie planus Vilniuje statysi kogeneracinę komunalinėmis atliekomis kūrenamą jėgainę, pasipila protesto mitingai. Ir pirmas argumentas – esą objektas kenks gyventojų sveikatai. Tokias nuotaikas pasitelkdami žiniasklaidą pakursto ir tie oponentai, kurie nelinkę viešai kalbėti apie savo tikruosius motyvus“, – tikina V. Stasiūnas.
Kaune situacija taip pat nelengva
Praėjusių metų antrą pusmetį sulaukėme daug žinių apie tai, kad Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ valdoma Kauno termofikacijos elektrinė (KTE) gali būti parduota, nes dabartiniai savininkai nevykdo įsipareigojimų investuoti šimtus milijonų litų. Gruodį LTV naujienų laida „Panorama“, remdamasi ekspertais, atvirai įvardijo tokio sprendimo priežastis – esą „Gazprom“ suinteresuotas tik savo dujų deginimu, o tai nesuderinama su deklaruojama valdžios politika laipsniškai mažinti priklausymą nuo šios rūšies kuro.
Praėjusių metų gegužę Kauno meras Andrius Kupčinskas išplatino pareiškimą, kuriame pranešė, kad „Gazprom“ kontroliuojama UAB Kauno termofikacijos elektrinė informavo bendrovę „Kauno energija“, kad vienašališkai sustabdo tolesnes investicijas į, jų pačių žodžiais tariant, ties kritine eksploatavimo riba esančią elektrinę, pagrindinę Kauno miesto šilumos tiekėją.
„Todėl informuoju, kad artimiausiu metu kreipsiuosi į atsakingas valstybės institucijas: Vyriausybę, prokuratūrą, Valstybės kontrolę, Specialiųjų tyrimų tarnybą, kad, ginant viešąjį interesą, būtų ištirtas 2003 m. sudarytas „Kauno energijos“ ir Kauno termofikacijos elektrinės turto pirkimo–pardavimo sandoris ir to sandorio sudarymo aplinkybės“, – pareiškė A. Kupčinskas.
Kauno meras neslepia noro, kad KTE, iš kurios miestas perka 95 proc. šilumos, „Gazprom“ parduotų (vienas galimų pirkėjų – suomių bendrovė „Fortum“). Tokiu atveju savivaldybė norėtų dalyvauti derybose su būsimu pirkėju ir išsireikalauti, kad miestas iš elektrinės pirktų ne daugiau kaip pusę šilumos, o kitą dalį – iš planuojamų statyti elektrinių.
Tačiau Kaune situacija išskirtinė tuo, kad dabartinis šilumos gamintojas (KTE) vykdo ir naujos elektrinės projektą – naujosios Kauno elektrinės didžiausias akcininkas, valdantis 51 proc. akcijų, yra ne kas kitas, o KTE. Pristatoma, kad naujajam Kauno elektrinės projektui reikės milijardo litų investicijų, planuojama kogeneracinės jėgainės galia – apie 350 MW.
Projekto sumanytojai tikina, kad jeigu detaliojo plano vertinimo procedūros ir projektavimo darbai vyks be trukdžių ir pagal įstatymų numatytus terminus, Kaune naujoji elektrinė gali būti pastatyta 2013–2014 metais. Kogeneracijos elektrinės kuras – dujos ir biokuras, pastarajam bus skiriama apie trečdalį elektrinės galios.
Klaipėdoje suomiai šilumą ir elektrą gamins iš atliekų?
Šiandien bendrovės „Klaipėdos energija“ katilinėse 95 proc. deginamo kuro sudaro gamtinės dujos. Pastarosios naujienos apie modernizavimo darbus buvo paskelbtos 2009 m. spalį – „Klaipėdos energija“ baigė įgyvendinti ES regioninės plėtros ir bendrovės lėšomis finansuojamą projektą „Centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas, didinant jų efektyvumą Klaipėdos mieste“.
Taigi Klaipėdoje buvo renovuota 5,11 km centralizuoto šilumos tiekimo tinklų – atnaujintose trasose šilumos nuostoliai sumažės 4 933 MWh per metus. Projekto vertė – 9,9 mln. litų, pusę sumos skirta iš AB „Klaipėdos energija“ investicinių lėšų.
Jeigu kalbama apie Klaipėdą, įdomi detali yra ta, kad pernai vasarį naujienų agentūra „The Associated Press“ pranešė, jog Suomijos bendrovė „Fortum Corp.“ ketina Klaipėdoje statyti pirmąją Baltijos šalyse atliekas deginsiančią ir šiluminę bei elektros energiją gaminsiančią jėgainę. Projektas, kurio vertė siekia 140 mln. eurų, bus vykdomas kartu su bendrove „Klaipėdos energija“.
Tąkart pranešta, kad jėgainė pradės veikti 2013 m. sausį, joje bus deginamos komunalinės ir pramoninės atliekos, taip pat biomasė. Elektrinė galės pagaminti 50 MW šiluminės ir 20 MW elektros energijos. Žinoma, bet koks planas Klaipėdoje naudoti kuo daugiau biokuro sveikintinas, tačiau kai kalba pasisuka apie komunalinių ir pramoninių atliekų deginimą, reikėtų užtikrinti, kad jų nepradėsime importuoti.
Didžiulės sąskaitos už šildymą šią žiemą sugadino jau ir taip gerokai sugedusią gyventojų nuotaiką. Tačiau net jei tai ir nuskambės naiviai, bandyti keisti padėtį galima – juk svarbiausius sprendimus, susijusius su šilumos tiekimu, priima savivaldybių politikai, kurių patekimas į savivaldybių laivą ar pasilikimas už borto priklauso nuo rinkėjų valios.
