Interviu DELFI jis Lietuvos siekį tapti energetikai nepriklausoma lygino su bandysimu išsikovoti nepriklausomybę iš Sovietų sąjungos.
– Penktadienį oficialiai paskelbta, kad vienintelis naujos AE konkurso dalyvis „Kepco“ atsisakė toliau dalyvauti. Kaip manote, kokios yra to priežastys?
– Galimos dvi priežastys: viena – derybų taktika, kita – politinės įtakos. Tačiau aš nemanau, kad dabar reikėtų gilintis į priežastis.Visa tai, kas buvo atlikta su korėjiečiais, yra labai geras patyrimas ir mes esame labai gerai pasiruošę tęsti projektą. Dabar turime aiškų regioninių partnerių norą dalyvauti, turime nuoseklią ir tvirtą paramą iš Europos Komisijos (EK). Taip pat turime aiškiai sudėliotus finansus, kurie padengia tokio masto projektą. Mano nuomone, dabar tai yra vienas iš geriausių naujų pradedamų AE projektų Europoje. Tuo požiūriu esame labai geroje situacijoje, kad galėtume tęsti projektą.
– Tačiau kaip galima jį tęsti, jei atsisako dalyvauti investuotojas, turintis atnešti didžiąją dalį pinigų? Tiek premjeras Andrius Kubilius, tiek Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas sakė, kad galimus investuotojus paveikė Rusija. Ar jūs pritartumėte tokiai nuomonei?
– Aš galiu pasakyti, kad buvo virtinė sutapimų, kurie kelia klausimų, bet aš žiūriu į priekį, o ne į tai, kas buvo. Mes turėjome didelį susidomėjimą – penkios didelės pasaulinės kompanijos buvo parodžiusios interesą. Jų interesas yra dalyvauti tiesioginių derybų būdu. Manau, kad jos svarstys dalyvavimą tiesioginių derybų būdu, mes esame pasiruošę tai daryti. Bet kuriuo atveju, neatmesčiau galimybės, kad savo poziciją galėtų pakeisti ir tie patys korėjiečiai. Matysime.
– Jūs sakote, kad buvo sutapimų, kurie galėjo lemti korėjiečių sprendimą. Gal galite pateikti jų pavyzdžių?
– G20 susitikimas P. Korėjoje, po kurio buvo pasirašyta eilė memorandumų tarp P. Korėjos ir Rusijos. Paskutinis sutapimas – P. Korėjos apšaudymas. Tai yra trys faktai, kuriuos mes matome. Pats „Kepco“ pasitraukimas iš konkurso yra labai netikėtas ir be mums suprantamų priežasčių. Visi tie sutapimai verčia svarstyti, tačiau ne tai svarbu. Svarbu projekto tąsa. Dabar mes pereiname į antrą etapą.
– Kaip manote, kelioms įmonėms politiniai sutapimai turėjo įtakos nepateikti įpareigojančių pasiūlymų?
– Tokių įtakų tikrai galėjo būti, žinoma, tai nėra užfiksuoti faktai, tokie dalykai niekada nėra pateikiami viešai, tačiau signalų mes tikrai turėjome. Turėjome ir netikėtų posūkių, kai viena ar kita didelė europinė kompanija domisi projektu, o paskui staiga pasitraukia, bandydama tai paaiškinti vienomis ar kitomis priežastimis.
– Viena vertus, Jūs sakote, kad turime aiškų EK palaikymą projektui, tačiau kita vertus, pripažįstate, kad europinėms kompanijoms įtakos galėjo turėti kitos šalys. Kaip tuomet yra, ar rytinės mūsų kaimynės turi didesnę įtaką europinėms kompanijoms nei EK?
– Pirmiausiai, privačioms kompanijoms įtaka yra ribota, antra, kai mes dabar tiek pasistūmėjome į priekį su šiuo projektu, aš manau, kad bent jau pradėti diskusijas interesas atsiras. Apie tai kalbėjome ir su energetikos komisaru Giunteriu Otingeriu. Taip pat labai svarbus faktas, kad mūsų projektą remia ne tik eurokomisaras, bet ir JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.
– Matant šiuo metu vykstančius procesus, kyla klausimas, ar ta pati Rusija nesužlugdys mūsų siekio būti energetiškai nepriklausomais? Kaip galėtume apsisaugoti nuo jos įtakos?
– Šią situaciją lyginčiau su 1990 m., kai Lietuva siekė politinės nepriklausomybės. Tai buvo kur kas didesnis siekis, kuris mums pavyko. Aš manau, kad siekti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos yra labai natūralu. Mes esame ES ir NATO nariai, visa istorinė logika diktuoja, kad palaipsniui tampame europinės energetikos sistemos dalimi. Lėčiau, greičiau, vienokiais ar kitokiais būdais, vienokiom ar kitokiom priemonėmis, manau, kad tai įvyks. Mūsų siekis yra, kad tai vyktų greičiau, tam reikia politinės valios ir visų politinių partijų susikalbėjimo.
– Jūs minite politinį susikalbėjimą, tačiau iki šiol buvusios Vyriausybės nesugebėjo pasiekti, kad nebūtume tokie priklausomi nuo rusiško „kranelio“. Kodėl taip yra?
– 2007 m. Energetikos strategija yra tam tikras susitarimas, ten yra ir suskystintų gamtinių dujų terminalo, ir AE projektai, elektros jungtys. Taigi susitarimas iš esmės yra, tačiau jį pridengia vienadienės politinės tarpusavio kovos. Taip pat mes kasmet 3-4 mlrd. Lt sumokame už energetinių resursų importą, kuris atitenka vienai šaliai. Be abejo, yra dideli interesai, kad pinigų srautas išliktų toks pat, atskiros verslo ir politinės grupės veikia, kad tai nesikeistų ir sukuria pasipriešinimą.
AE – višta, dedanti aukso kiaušinius
– O Jūs pats esate žmogus, kuris neįsivaizduoja Lietuvos be AE?
– Negalėčiau taip tvirtinti. Mes, kaip Vyriausybė, turime įgyvendinti Seimo priimtus įstatymus: 2007 m. patvirtintą Energetikos strategiją, Atominės elektrinės įstatymą.
Jeigu įvyktų vienaip ar kitaip, pasiūlymai nebūtų priimtini, ar būtų kažkokių kitų priežasčių, mes turime nagrinėti kitus būdus, kaip Lietuva apsirūpins elektra.
Pati AE nėra tikslas – ji yra priemonė pasiekti tikslus: tapti europinės energetinės sistemos ir rinkos dalimi, energetikoje įgyvendinti europinius įstatymus. Naujoje energetikos strategijoje pabrėžiama, kad jos esmė yra atsinaujinantys energijos ištekliai ir AE.
– Kada galima būtų tikėtis aiškesnių tiesioginių derybų rezultatų, arba žinios, kad jos nepavyko?
– Tai tikrai turėtų būti kitais metais, šiemet jau liko mažai laiko. Tačiau tokie projektai niekada greitai nevyksta. Jeigu pažiūrėsime į tuos pačius korėjiečius Turkijoje. Ten nuo pavasario vyko derybos, iš kurių jie kelis kartus buvo pasitraukę ir grįžę. Turkijos vadovai jau buvo kreipęsi į japonus dėl dalyvavimo AE projekte. Beje, lygiai taip pat sunkiai projektai vyksta Bulgarijoje ir Rumunijoje.
Apie konkrečias datas kalbėti anksti, tačiau mūsų siekiai išlieka tie patys – kitų metų pabaigoje būti pasirašius arba priartėjus prie koncesijos ir akcininkų sutarčių pasirašymo.
– Galbūt tuomet reikėtų pavėlinti ir planuojamos pastatyti jėgainės datą?
– Manau, kad tam dar anksti. Vis tiek turime siekti projektą įgyvendinti greitai. Kalbėdami su kompanijomis, kurios norėtų dalyvauti projekte, matysime, kaip bus. Tačiau kol kas mūsų planai laiko atžvilgiu nesikeičia.
– Yra energetikų, sakančių, kad mūsų regione neapsimoka statyti AE, nes jos savikaina bus aukšta, mums reikės garantuoti brangų pagamintos energijos supirkimą . Ar tikrai mums brangiai kainuotų naujos AE pagaminta elektra?
– Man tai neskamba rimtai, aš manau, kad analitikai kalba šiek tiek nepamatuotai ir nepakankamai rūpinasi savo reputacija. Juk kiekvieną dieną kiekvienas iš mūsų naudoja elektrą, jeigu mes priklausysime tik nuo importo iš vieno šaltinio, ar nebus taip, kaip šiandien yra su dujomis? Atsakymas yra paprastas – mokėsime brangiai. Mes aiškiai matome, kokia būtų savikaina pastačius AE, po 10-15 m., kai yra pasibaigęs jos atsipirkimo laikotarpis, AE yra višta, dedanti aukso kiaušinius.
– O neįvykęs viešas konkursas dėl AE statybų nesužlugdys mūsų siekio pastatyti elektros jungtis su Lenkija ir Švedija?
– Tikrai nemanau, kad projektas dėl to sustotų. Apie tai kalbėjau su energetikos komisaru, jungtis su Lenkija yra EK patvirtintuose planuose, Lenkija jau naudojasi finansavimu ir Lietuva yra gavusi tam tikrą dalį lėšų šio projekto įgyvendinimui. Jo neįgyvendinus, ypač Lenkijos pusei reikėtų grąžinti labai dideles lėšas ES. Be to, jungtys yra europinės strategijos dalis, žinoma, projektai gali vykti šiek tiek greičiau ar lėčiau ir AE yra labai ryškus stimulas Lenkijai statyti jungtis.
– Tiesioginio ryšio aš nematau, kadangi AE būtų pastatyta apie 2018-2020 m. ir iki tol mums reikės importuoti elektrą. Tačiau rizika yra, kad elektros importas gali brangti ir brangs, nes didįjį energijos srautą gauname iš Rytų. Mes matėme, kas vyko su dujomis. Kai priklausai nuo vieno tiekėjo, kas jam trukdo kelti kainą?
– Vis garsiau girdimos nuomonės, kad išardyti „Leo LT“ buvo klaida, nes tas darinys būtų buvęs finansiškai pajėgus pastatyti AE. Ar Jūs vis dar manote, kad tai buvo teisingas sprendimas?
– Tikai nemanau, kad sprendimas galėjo būti kitoks, nes ir visuomenės nuostata buvo labai akivaizdi. „Leo LT“ sudarė du pagrindiniai dalyviai – valstybė ir privatus investuotojas. Jų interesai nesutapo, valstybės interesas buvo užtikrinti energetinį saugumą, o privataus investuotojo interesas buvo pelnas. Toks interesų neatitikimas neleido vykdyti projekto, juo labiau, kad „NDX energijos“ atstovai pripažino, jog kompetencijų patiems statyti AE trūksta ir jie laikė tai sunkiai įgyvendinamu dalyku. Taigi mums reikėjo kažką keisti, reikėjo pakankamos valstybės įtakos, kad projektas judėtų į priekį.
– Kalbant apie kaimyninių šalių planus statyti AE, šią savaitę H. Clinton išsakė paramą ir Baltarusijos AE. Kaip jūs tai vertinate?
– Aš galiu pasakyti tik tiek, kad visai neseniai teko susitikti su Baltarusijos ambasadoriumi, kuris išreiškė poziciją, jog kiekviena šalis turi turėti suverenią teisę apsispręsti, kaip plėtoti savo energetiką. Mūsų pozicija yra tokia pati, tačiau lygiai taip pat tokie projektai turi tenkinti absoliučiai visus TATENA, aplinkosauginius ir saugumo reikalavimus, taip pat jie gali būti įgyvendinti tik konsultuojantis su kaimyninėmis šalimis.
Kiek teko kalbėtis su JAV ambasadore Lietuvoje, aš nemanau, kad be politinės paramos JAV dar galėtų kažkaip kitaip remti šią AE. Mano manymu, mes esame gerokai toliau pažengę atominėje energetikoje: mes turėjome AE, reguliatorių, specialistus, labai rimtai paruoštą projektą. Baltarusija yra dar labai ankstyvoje stadijoje, todėl labai sunku įvertinti, kaip tas projektas galės būti vystomas. Tai, kad yra numatyta aikštelė ir vyksta žemės darbai, dar nėra projekto įgyvendinimas.
– Galbūt šį projektą parėmus amerikiečiams, Lietuva irgi pasinaudos pasiūlymu prisidėti?
– Aš tikrai tuo abejočiau, visų pirma dėl to, kad mes keliame tikslą tapti europinės energetikos sistemos dalimi, baltarusiai tokios pozicijos nėra išsakę. Taigi mes priklausytume dviem skirtingoms energetinėms sistemoms, todėl abejočiau tokio dalyvavimo realumu. Žinoma, mes galėtume suteikti daug patarimų Baltarusijai, bet tai turi atitikti mūsų interesus.
– Kaip manote, kurios AE atsiradimas yra realesnis – Baltarusijos ar Kaliningrado srities?
– Aš vertinu, kad įdedant reikiamas pastangas ir turint truputį sėkmės, pirmiausiai atsiras Lietuvos AE.
– Nesėkmė viešajame konkurse dėl Lietuvos AE statybų nepakeitė Jūsų nuomonės?
– Tikrai ne ir aš to neįvardyčiau nesėkme. Aš tai pavadinčiau netikėtu posūkiu, niekada nežinai, kas laukia už kampo.
Iš posto nesitrauks
– Nors neįvykusio viešo konkurso Jūs nevadinate nesėkme, tačiau ar neapima neviltis, kai po tiek mėnesių darbo gautas toks rezultatas, bent jau Romas Švedas (energetikos viceministras – DELFI) pripažįsta, kad jam liūdna?
– Mane labai gerai nuteikia estų, latvių, lenkų ministrų pozicijos ir labai nuosekli EK parama. Tai yra tam tikras pasitikrinimas, bet mane tikrai labai džiugina šiandien esantis solidarumas.
– Gal vis dėlto atskleisite, ką tiksliai pasitraukdami Jums pasakė korėjiečiai?
– Jie pateikė priežastis, kurių mes negalime atskleisti, nes konfidencialumo įsipareigojimai tebegalioja. Jų priežastys mums neatrodo įtikinančios.
– Jeigu Jūs taip sąžiningai laikotės konfidencialumo įsipareigojimų, tai galbūt galėtumėte jų pareikalauti laikytis pačių pateikto įpareigojančio pasiūlymo sąlygų?
– Be abejo, galima būtų tai daryti, tačiau jeigu tai yra jų derybinė taktika, tai jiems galėtų pakenkti tolesniuose etapuose. Mums nėra svarbu pradėti brangius ir ilgai trunkančius teisinius procesus, juo labiau, kad tokių teisinių precedentų nėra, mes tai nagrinėjome su teisininkais, mums svarbu toliau įgyvendinti projektą. Tikrai nesiruošiame bylinėtis.
– Opozicija Jus jau paragino trauktis, ar trauksitės?
– Manau, kad būtų labai neatsakinga tai padaryti.
