Šiuo metu Lietuvoje dauguma centralizuoto šilumos tiekimo įmonių priklauso ne privačiam savininkui, o savivaldybėms. Tai yra nebaigto perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką pasekmė. Kaip rodo LLRI analizė, centralizuotai tiekiama šiluma yra privati gėrybė, kurią gali ir turi teikti privatus kapitalas.
Anot LLRI, nesuprantama, kodėl valdžiai dar kyla klausimas, ar leisti privačiam kapitalui investuoti į šilumos tiekimo sektorių. „Naujiems gamybiniams pajėgumams elektros energetikos sektoriuje ieškomi investuotojai. O kai kalbama apie centralizuoto šildymo sektorių, vis dar svarstoma, leisti ar neleisti investuoti,“ – teigia Žilvinas Šilėnas.
Privatus kapitalas atneštų privačių vadybos praktikų, padidintų veiklos efektyvumą, atliktų investicijas, kurios galėtų sumažinti šilumos kainas vartotojams. Anot Ž. Šilėno, atsižvelgiant į išaugusias iškastinio kuro kainas ir krentančią gyventojų perkamąją galią, tiesiog perkelti kaštus vartotojams negali būti ilgalaikis sprendimas. Esamos infrastruktūros optimizavimas reikalauja didelių investicijų, kurias viešajam sektoriui įgyvendinti be privataus kapitalo gali būti sudėtinga ar neįmanoma.
Su privataus kapitalo atėjimu susijusios grėsmės yra nepagrįstos arba išsprendžiamos. Jei politikai nenori privatizuoti šilumos tiekimo įmonių ir nori jose išlaikyti kontrolę, viešoji – privati partnerystės (ilgalaikė nuoma, dalies akcijų pardavimas) leidžia politikams pasilikti norimą kontrolės kiekį. Dažnai VPP projektus kompromituoja neskaidrus investuotojo parinkimo procesas, tačiau tai išsprendžiama naudojant aiškius pasirinkimo kriterijus, atvirus konkursus. Pabrėžiama, kad skaidriais konkursais yra suinteresuotos abi viešosios ir privačios partnerystės pusės. Anot Ž. Šilėno, užtikrinti skaidrų privataus kapitalo pritraukimą yra viešojo sektoriaus atsakomybė. Laimėti skaidriai yra privataus kapitalo interesas.
