Įdomu, kiek dienų ar savaičių jie ketina, kaip patys pareiškė, „pasižiūrėti“, kokia situacija didmeninės bei mažmeninės prekybos tinklų rinkose ir kokios gretimų šalių rinkų tendencijos. Šiais laikais veikli tarnyba tokią analizę atliktų per 2–3 dienas, o kol mūsų taryba „pasižiūrės“, kol patyrinės, žiūrėk, degalai ir atpigs, taigi tarnybai net „žiūrėti“ nebereikės.
Kitas klausimas – kokios „Mažeikių naftą“ valdančios lenkų bendrovės „Orlen Lietuva“ ir tanklaiviais degalus ketinančios plukdyti rusų kompanijos „Lukoil“ konkurencijos ilgalaikės pasekmės? Kaip turėtume elgtis? Deja, tokios strategijos valstybė neturi. Kita vertus, klaidų padarė bei tebedaro ir „Orlen“ kompanija. Nors lenkai yra mūsų strateginiai partneriai, tačiau akivaizdu, kad „Orlen Lietuva“ iki šiol nesugebėjo Lietuvoje susikurti tokio palankumo, kokį per keletą metų buvo pelniusi Rusijos kompanija „Jukos“. Tai buvo vakarietiškų standartų kompanija. Deja, Rusijoje tokia kompanija negalėjo išlikti.
Neišdyla iš atminties šios kompanijos vadovo Michailo Chodorkovskio reakcija, kai spaudos konferencijoje su Lietuvos žurnalistais jis nuoširdžiai nusistebėjo paklaustas, ar nebijo Rusijos norų pasukti atgal. Tada M.Chodorkovskis net pasijuokė iš mūsų nuogąstavimo ir pasakė, kad mes, Lietuvos žurnalistai, nepažįstame naujosios Rusijos, ir kad tokie reiškiniai jo šalyje jau nebeįmanomi. Su M.Chodorkovskiu teko bendrauti 2003 m. kovo mėnesį, o spalio pabaigoje į jo lėktuvą Novosibirsko oro uoste įsiveržė naujosios Rusijos kariauna ir uždėjo jam antrankius.
Praėjo beveik septyneri metai, todėl nebijodamas pakenkti galiu prisiminti už tarptautinius ryšius atsakingo „Jukos“ kompanijos Komunikavimo departamento direktoriaus Hugo Eriksono žodžius, kad Kremliaus remiama „Lukoil“ niekada neatleis „Jukos“ kompanijai už „Mažeikių naftos“ praradimą. Prisiminkime 1995-uosius, kai Prezidentas Algirdas Brazauskas be užuolankų kalbėjo, kad „Mažeikių naftą“ apsimokėtų parduoti už vieną litą. Kas pirkėjas? Tada Prezidentas neapdairiai leptelėjo, kad realiausias pirkėjas yra „Lukoil“. Ši „meškos paslauga“ tikriausiai ir sujaukė „Lukoil“ planus Lietuvoje.
Savo įvaizdžio „Lukoil“ Lietuvoje nepakeitė ir vėliau – lankstėsi, dalijo pažadus ir dar kai ką politinei viršūnėlei, klaidingai tikėdamiesi, kad Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, sprendimus daro valdžia, o visuomenė juos nuolankiai priima. Klydo „Lukoil“ vadovai. Lietuvoje yra labai daug trūkumų, labai daug neteisybės, tačiau net didžiausia valdžia, nepritariant tautai, negali priimti itin svarbių sprendimų, o jeigu pabando tai padaryti, anksčiau ar vėliau tokie sprendimai atšaukiami, kaip įvyko su „Leo LT“ steigimu.
Visai kitaip savo įvaizdį Lietuvoje kūrė „Jukos“ kompanija. Nors jos vadovai ir su valdžia susitikinėjo, tačiau daug bendravo ir su gyventojais – parama krepšinio komandoms, labdara, planai Mažeikius paversti itin moderniu šiuolaikišku miestu. Tikiu, kad „Jukos“ tai būtų padariusi, kaip iš skurdo ištraukė ne vieną miestą Sibire. Pavyzdžiui, lietuvių statybininkus pasikvietė į Tomsko sritį ir atsilikusiame naftininkių mieste Streževoj (prie Nižnevartovsko) pastatė baseiną, sporto rūmus, kurių Lietuvos didmiesčių gyventojai galėjo pavydėti, vadinamuosius kompiuterių namus. Ir visos paslaugos buvo teikiamos arba nemokamai, arba mokestis buvo simbolinis. Dabar Streževoj miestelyje nebėra baseino, miesto biudžete nėra pinigų išlaikyti sporto rūmus, o iš kompiuterių namų liko tik mokyklos kompiuterių klasė. Tačiau tamsi liaudis patenkinta – M.Chodorkovskis sėdi kalėjime.
Taigi „Jukos“ kompaniją paprasti lietuviai vertino labai teigiamai. Lieka tik stebėtis, kad naujieji naftos gamyklos šeimininkai neperėmė geros patirties. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad artimiausiomis dienomis į Klaipėdos jūrų uostą įplauks pirmasis tanklaivis, gabenantis benziną UAB „Lukoil Baltija“ užsakymu. Planuojama atplukdyti apie 8000 t Švedijoje įsigytų degalų. Beje, „Klaipėdos naftos“ pajėgumai beveik prilygsta visos šalies benzino rinkai – apie 300 000 t degalų per metus. Ekspertai sako, kad atplaukus tanklaiviui degalai atpigs ne tik 120 „Lukoil“ priklausančiose degalinėse. Galėtume džiaugtis tokia konkurencija, tačiau neužmirškime, kad „Lukoil“ ne už gražias mūsų akis tai daro. Rusai ketina skaudžiai smogti „Orlen“ kompanijai, puoselėdami viltis, kad lenkai vieną dieną jiems pasiūlys pirkti „Mažeikių naftą“.
