Vartotojiški norai
Įsivaizduokime gamtos prieglobstyje statomą sodybą. Jokių miestietiškų komunikacijų nėra. Dėl vandens ir nuotekų net klausimas nebekyla, savaime suprantama, kad reikės gręžinio ir individualių valymo įrenginių.
O štai dėl elektros visai kas kita: su nerimu skaičiuojame atstumą iki artimiausių tinklų. Jau susitaikę su pačių prognozuojama nemenka suma, dažniausiai sužinome, kad nuo artimiausios vietos jungtis niekas neleis, esą nėra techninių galimybių.
Galim tikėti ar ne, bet pasirinkimo jokio neturime. Tiksliau, dar neseniai neturėjome visiškai, o dabar tik iš dalies. Pasistatę savo vėjo jėgainę, turėsime elektros vėjuotą dieną, tačiau jos perteklių teks paleisti vėjais, o ramų vakarą, kai jūrininkų terminu yra štilis, sėdėsime be elektros – išsijungs visi prietaisai.
Jei norėsime pasigamintą elektrą kaupti, pasistatyti vėjo jėgainę kainuos apie tris kartus brangiau. Tai ekonomiškai neapsimoka ir daugelyje pasaulio šalių elgiamasi paprastai – perteklius patenka į bendrą elektros sistemą, o nepriteklius kompensuojamas imant iš jos. Naudojami reversiniai („atbulinės eigos“) elektros skaitikliai, pagal kuriuos lengva suskaičiuoti, kiek pardavei ir pirkai.
Nors dažnai yra dar kitaip: elektra, pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, parduodama, nes jos supirkimo kaina yra didesnė, o savo reikmėms naudojama pigesnė iš centralizuotos sistemos. Tokiu būdu valstybė skatina gyventojų investicijas ir kartu plėtoja alternatyvią energetikos sistemą, kuriai nereikia po žeme glūdinčių išteklių. Šie vis senka ir brangsta, be to, labai priklauso nuo politinių vėjų ir tarpvalstybinių santykių. Europa ne taip greitai pamirš, kas buvo, kai prieš metus liko be rusiškų dujų.
Vokietijoje vėjo jėgainės statomos iškėlus antrosios pensijos šūkį. Žmonės, gaudami valstybės palaikymą, stato individualias jėgaines arba kooperuojasi galingesnių statybai ir žino, kad tai jų investicija. Išėję į pensiją, jie gal net nepajus pajamų sumažėjimo, juk prekiaus elektra, kurią iš jų garantuotai supirks.
Štai kodėl rinkoje atsiranda galimybių įsigyti kelerius metus naudotų jėgainių – žmonės suinteresuoti jas keisti efektyvesnėmis ir galingesnėmis. Mūsų sąlygomis, kai valstybė privačiam asmeniui niekuo nepadeda, o elektros monopolininkai stengiasi sutrukdyti, galingų jėgainių privatiems asmenims statyti neapsimoka.
Tačiau tai pasakytina apie miestų ir vietovių, kur jau yra elektros linijos, gyventojus. Sugrįžkime į jau minėtą sodybą. Elektra apsirūpinti galima ir ten, tereikia vėjo energiją derinti su saulės. Saulė gali ne tik vandenį šildyti, bet ir gaminti elektrą. Labai tikėtina, kad kai vėjo nėra, yra saulė ir atvirkščiai.
Telieka skaičiuoti kainą ir lyginti su ta, kurią reikės mokėti už prisijungimą prie jau egzistuojančios sistemos. Ir dar atimti bent dešimtmečio išlaidas elektrai, mat saulė ir vėjas, kitaip nei skirstomieji tinklai, sąskaitų nesiuntinėja. Ir nebrangsta...
Valstybės požiūris turėtų kisti
„Būdų pasigaminti energiją ir nebepriklausyti nuo monopolininko yra labai daug. Pasaulyje sparčiai didėja vadinamosios žaliosios energijos suvartojimas. Žmonėms ima rūpėti, kas bus su gamta ir jais pačiais po kelių dešimtmečių. Pavyzdžiui, dabar žmogus yra sveikas, turi pajamų, gali investuoti į alternatyvios energijos sistemą bent savo namų ūkiui. Kada nors vėliau, kai pajamos galbūt sumažės, jo dabartinė investicija taps labai naudinga, nes energijos pirkti nereikės. Žinoma, tam ryžtis visiškai be jokios valstybės paramos yra sunku. Valstybės požiūris į tokias investicijas tikrai turėtų pasikeisti“, – sako UAB „Mazgas“ direktorius Arvydas Šmigelskas, neslepiantis noro prisidėti prie alternatyvios energetikos projektų plėtojimo.
Šį rudenį Energetikos ministerija paskelbė, kad bus parengta programa remti naudojančiuosius atsinaujinančius energijos šaltinius, o iškastinio kuro (dujų, naftos produktų) naudojimas bus apmokestinamas. Planuojama remti vartotojus, kurie savo reikmėms įsirengs geoterminę šildymo sistemą ar naudos saulės energiją.
Gamtinių energijos išteklių panaudojimą stabdo nepakankama ir neefektyvi teisinė bazė. Tikimasi, kad ši padėtis pasikeis parengus Atsinaujinančiųjų energijos išteklių įstatymą, kuriame ir bus numatyti žaliosios energetikos skatinimo mechanizmai. Šio įstatymo projekto darbo grupės vadovo, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno teigimu, iškastinio kuro resursų neturinčių Europos šalių, ypač Danijos, Švedijos, patirtis rodo, kad tereikia laiku priimti būtinus sprendimus ir pradėti taikyti teisinius bei ekonominius mechanizmus, kurie skatintų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Lietuvoje atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo plėtra bei skatinimas iki šiol buvo nepakankamai reglamentuojami ir išsklaidyti daugelyje teisės aktų.
Anot J. Šimėno, Atsinaujinančiųjų energijos išteklių įstatyme bus įtvirtintos teisinės ir ekonominės priemonės Nacionalinei veiksmų programai rengti ir įgyvendinti. Europos Komisijai Veiksmų programą Lietuva turi pateikti iki 2010 m. birželio pabaigos.
Atsinaujinančiųjų šaltinių energetikai plėtoti numatomi trys pagrindiniai finansavimo šaltiniai: ES paramos lėšos, mokesčio dalis už naudojimąsi importuojamais iškastiniais energijos šaltiniais, lėšos, gautos pagal klimato kaitos finansinių mechanizmų įstatymą.
Įstatyme bus numatyta, kaip tos lėšos turi patekti į specialią programą ir kaip jos paskirstomos. Reikia tikėtis, kad jame bus atsižvelgta ne tik į didelio verslo, galinčio sukurti galingas alternatyvios energetikos sistemas, bet ir į individualaus vartotojo, nutarusio investuoti į savo būsto energetinių poreikių patenkinimą iš alternatyvių šaltinių, interesus.
Manoma, kad, norint pagaminti 1 kW, reikia investuoti apie 1000 EUR. Parama individualiems elektros gamintojams iki šiol nebuvo numatyta. O jei jie norėtų dalį išgautos, bet nesunaudotos energijos perduoti į bendrą elektros tinklų sistemą, susidurtų su kliūtimis. Ir mažiems, ir didesniems gamintojams, norintiems tiekti elektros energiją, kol kas taikomi vienodi techniniai, administraciniai, kvalifikaciniai reikalavimai.
Juridiniams asmenims valstybė jau kompensuoja 40 proc. prisijungimo prie skirstomųjų tinklų mokesčio. Fiziniams asmenims net ir tokia lengvata netaikoma.
Ūkininkai ir kaimo bendruomenės, apsisprendusios statyti vėjo elektrinę, gali sulaukti ES paramos. Pagal Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės verslo kūrimui ir plėtrai supaprastintas įgyvendinimo taisykles ūkininkai gali gauti iki 150 tūkst. Lt paramą vėjo jėgainės statybai.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra aiškiai pareiškusi, kad iki šiol šalyje alternatyvios energijos projektai buvo stabdomi.
Gyvenimo realybė
Vėjo jėgainės plačiai naudojamos visoje Europoje. Lietuvoje aiškinama, kad elektros tinklai nepasirengę priimti didelių kiekių vėjo jėgainėse pagamintos elektros energijos. Arba sukuriamas blogas įvaizdis. Būtent dėl aplinkinių gyventojų reakcijos jau pastatytas vėjo jėgainių parkas netoli Klaipėdos buvo išmontuotas ir išvežtas į Lenkiją.
Dabar Lietuvoje tėra trys stambūs vėjo jėgainių parkai, kurių galia – nuo 15 iki 38 megavatų. Visi jie pajūrio zonoje: Klaipėdos, Kretingos ir Skuodo rajonuose. Yra ir keletas privačių ar bendruomeninių vėjo jėgainių. Jau prasidėjo mažesnių, apie 5 kW vėjo jėgainių statybos. Jos patenkina privataus vartotojo poreikius, gamina apie 10 tūkst. kilovatų elektros per metus.
Vėjo energetika ypač domina verslą. Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje planuojama pastatyti dar vieną galios agregatą, kuris būtų skirtas vėjo energijai balansuoti. Taip pat planuojama parengti sąlygas statyti vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje. Šis parkas galės būti prijungtas prie jūros dugnu nutiesto elektros kabelio „NordBalt“, sujungsiančio Baltijos šalis ir Švediją.
Danijoje, kur gyvena dvigubai daugiau gyventojų nei Lietuvoje ir nėra grėsmės netekti pagrindinio elektros energijos tiekėjo, yra per 5 tūkst. vėjo jėgainių. Jų bendra galia trigubai didesnė, nei pagamina mūsų atominė elektrinė, kurią dar ir uždaryti privalu.
Specialistų teigimu, šiuolaikinės vėjo elektrinės pradeda veikti, kai vėjo greitis pasiekia 3 m/s. Lietuvoje vidutinis vėjo greitis siekia apie 6 m/s. Didžiausias vėjo potencialas yra Kuršių nerijos teritorijoje bei pajūrio ruože, tačiau vėjo pakaktų ir Tauragės rajone, ir Vidurio Lietuvoje, nes ten jo greitis siekia 5 m/s. Yra žinoma, kad koncernui „Achemos grupė“ priklausanti UAB „Renerga“ planuoja statyti 15 vėjo jėgainių parką. Tikimasi, kad jis atsipirks per 14 metų. Vėjo jėgainių darbo laikas 20–25 m., o kelių kilovatų galios vėjo įrenginio pakanka sodybos ar gyvenamojo namo poreikiams patenkinti.
Kas toliau?
Europoje alternatyvią energetiką ypač propaguoja skandinavai ir vokiečiai. Lietuvoje, J. Šimėno teigimu, alternatyvios energijos naudojimo tvarka kuriama Vokietijos pavyzdžiu. Gyventojams, įsirengusiems saulės kolektorius ar nedideles vėjo jėgaines, tai būtų patogu dėl to, kad nesunaudotą pagamintos energijos perteklių reversiniu skaitikliu jie galėtų perduoti į bendruosius tinklus.
Reversinis elektros skaitiklis fiksuoja elektros energijos kiekius, tekančius abiem kryptim, todėl nesudėtinga juos apskaičiuoti, taikyti įskaitymus. Tokiu atveju nereikėtų įrengti akumuliatorių, kurie kauptų energijos perteklių.
Vėjo jėgainių gamintojai tikina, jog net ir nedidelius įrenginius turintys privatūs asmenys daugiau energijos tiekia, o ne ima iš bendrųjų tinklų, vadinasi, jie ne tik neišleidžia elektrai, bet ir ilgainiui padengia savo investicijas.
„Kol dujų ir elektros kainos, kad ir didelės, neperžengs tam tikrų ribų, žmonės vis manys, kad įsirengti vėjo jėgainę ar saulės kolektorius neapsimoka. Dar sunku tiksliai numatyti, kaip ir kada keisis dujų bei elektros kainos, tačiau jau dabar aišku, kad viskas brangs. Kaip tuos pokyčius veiks tai, kad monopolininkai žinos, jog jokiai alternatyvai Lietuvos gyventojai nepasirengę? Ir kad, pradėję taupyti, nusipirkti įrangos alternatyviai energijai visi tikrai nepajėgs? Kodėl pasirengę išleisti keletą ar keliolika tūkstančių interjero dizainui ar kitiems poreikiams, jie taip skrupulingai neskaičiuoja, ar tai apsimoka?“ – stebisi šiaulietė verslininkė, bendrovės „PTM“ direktorė Dalia Varabauskienė.
Ji sako pastebėjusi, kad lietuviai skeptiškai vertina naujoves, kurių „negali paliesti“. Tačiau direktorei malonu, kad, nors ir palyginti nedaug gyventojų, susipažinę su naująja energetika, jau supranta jos naudą.
„Žmones, panorusius įsirengti nepriklausomas elektros jėgaines ar vandens šildymo sistemas, gelbėtų tik kompensacijos ar leidimai supirkti jų gaminamos energijos perteklių. Visas pasaulis seniai ją vartoja. Tik kiekvienai klimatinei zonai reikia pritaikyti tinkamą įrangą. Aš pati, būdama įvairiose šalyse – Ispanijoje, Švedijoje, Kinijoje, Vokietijoje, domėjausi, kaip ji veikia praktiškai, kad galėčiau parinkti ir pritaikyti tai, kas tiktų Lietuvoje“, – sako Dalia.
Pasak D. Varabauskienės, Lietuvoje dabar geriausia įsirengti kompleksinę sistemą, pritaikant ją prie jau turimų įrenginių. Šildyti vandenį saule galima nepriklausomai nuo to, kuo, kietuoju kuru, dujomis ar elektra, šildomi namai. Tik šie įrenginiai turi turėti daviklius, kad būtų galima prijungti prie valdymo pulto ir sureguliuoti sistemos veikimą. Tuomet, pritrūkus iš saulės gaunamos šilumos, automatiškai įsijungs vandens šildymas iš kito šaltinio. Vakuuminiuose saulės kolektoriuose UV spinduliai, kurių yra ne tik aiškiai plieskiant saulei, įkaitina specialų greit užverdantį skystį, kuris garuodamas perduoda šilumą vandens sistemai.
„Net jei vanduo apniukusią žiemos dieną pašyla nuo 20 iki 35 laipsnių, jam įkaitinti iki norimos temperatūros jau reikės mažiau elektros energijos, nei paimant šaltą vandenį tiesiai iš vandentiekio. O ir tą elektros energiją galima gauti iš nuosavos vėjo jėgainės“, – sako verslininkė, savo namuose šildanti vandenį saulės kolektoriais.
Ji pastebi, kad skaičiuojant, kiek teks papildomai investuoti į jau įrengtą namų šildymo sistemą, nereikia manyti, kad tai kainuos tiek, kiek įrengiant tą sistemą visai iš naujo. Pakaks suskaičiuoti tik tai, ko reikės papildomai norint panaudoti gamtos suteikiamą energiją.
„Gyvenamiesiems namams siūloma taikyti našiau bei tyliau veikiančias vertikalios ašies vėjo jėgaines. Jei skaičiuosime, kad namui reikia apie 5 kW jėgainės, tektų investuoti apie 20–25 tūkst. Lt. Vertikalios ašies jėgainių viršuje prie pat sparnuotės skleidžiamas garsas siekia 30–40 dB(A). O jėgainės aukštis paprastai ne žemesnis kaip 9 m, dažniausiai ir didesnis. Tai priklauso nuo vietovės, jėgainės galingumo. Pavyzdžiui, pro pastatus pravažiuojantis automobilis skleidžia 70–90 dB(A) garsą. Vertikaliųjų vėjo jėgainių garsas prilyginamas lapų šlamėjimui“, – tikina D. Varabauskienė.
Ji sako, kad, atsižvelgiant į vietą ir joje vyraujančius vėjus, galima parinkti optimalų jėgainės variantą, nes pasiūla rinkoje didžiulė ir viskas galiausiai priklauso nuo kainos. Paprastesni variantai, tarkim, 100 kv. m ploto namui užmiestyje, kuriame gyvena trys asmenys, nauja kompleksinė sistema galėtų kainuoti apie 30–50 tūkst. Lt. Tai būtų nedidelė vėjo jėgainė, saulės kolektorius vandeniui šildyti ir kelios fotoplokštės elektrai gaminti.
Ši suma yra maždaug dvigubai mažesnė, nei teko girdėti prieš kelerius metus. Taip atsitiko dėl to, kad alternatyvios energetikos įrenginiai pradėti masiškai gaminti Kinijoje. Anot Dalios, tai daro ir rimtos gamyklos, kontroliuojamos vakariečių, kurie ten perkėlė gamybą pagal savo technologijas, ir smulkios vos ne „garažinės“ įmonėlės. Tad produkcija yra labai skirtingos kokybės. Tačiau apie tai – jau kitame numeryje.
