Vienas iš centrinių ES energetikos politikos bruožų - siūlymas išskaidyti vertikaliai integruotas energetikos įmones ir taip paskatinti konkurenciją. Siūloma pasiekti kad ta pati įmonė negalėtų pvz., užsiimti ir energijos gamyba, ir energijos perdavimu tinklais. Tačiau vadinamas „trečiasis“ energetikos paketas – priimtos ES direktyvos energetikos srityje - turi du rimtus trūkumus: siūlomas sprendimas nėra orientuotas į problemos priežastis, ir yra bejėgis prieš valstybei priklausančias energetikos monopolijas.
Galvojant apie konkurenciją energetikoje, priimta manyti, kad vertikaliai integruota įmonė, tuo pat metu veikianti aplinkoje, kur konkurencija vyksta (pvz., energijos gamyba) ir aplinkoje, kur konkurencija nevyksta (pvz., energijos perdavimas) gali teikti pirmenybę savo gamintojui ir nepirkti energijos iš konkuruojančių gamintojų. Viso to rezultatas – konkurencinėje kovoje tarp gamintojų laimi ne efektyviausias gamintojas, o tas, kuris priklauso vertikaliai integruotai įmonei. Būtent šią konkurencijos problemą ir siūloma spręsti išskaidant vertikaliai integruotas įmones.
Problema identifikuota teisingai, tačiau siūloma priemonė – vertikaliai integruotos įmonės išskaidymas – sprendžia pasekmę, o ne priežastį.
Kita atskyrimo blogybė yra tai, kad valstybės nuosavybės atveju išskaidymas yra neveiksmingas. Kuomet skaidoma privati įmonė, jos savininkai praranda dalies verslo nuosavybės teises ar bent jau dalį nuosavybės kontrolės. Tačiau jei energetikos įmonė priklauso valstybei, tuomet nuosavybės praradimas yra neįmanomas, nes (išskyrus galimybę, kad dalis įmonės bus privatizuota) valstybė vis tiek išlaiko nuosavybės teises. Veiklų atskyrimas, nepriklausomo operatoriaus įvedimas ir pan. – valstybės nuosavybės atveju yra daugiau demonstracinės priemonės.
Teorijoje veiklų atskyrimas turėtų reikšti, kad išskaidžius vertikaliai integruotą valstybinę įmonę, buvusios jos dalys - energijos gamintojas ir tinklų įmonė, nepaisant to, kad abi dar vis priklauso valstybei, nederins veiksmų, nesikeis informacija, nebendraus ir elgsis kaip visiškai atskiros ir savarankiškos įmonės. Reikia prisiminti, kad realybėje tol, kol, valstybei priklausančios įmonės yra iš esmės valdomos ministerijų, nuosavybės ar veiklų atskyrimas yra neįmanomas.
Net ir dabar ES šalyse (ir Lietuvoje) pasitaiko, kad tie patys ministerijų atstovai dalyvauja ir valstybei priklausančių energijos gamybos, ir energijos tinklų įmonių valdymo organų veikloje. „Ūkišku“ požiūriu, kad „viskuo rūpintųsi tas pats žmogus“, tai lyg ir suprantama. Tačiau akivaizdu, kad joks atskyrimas iš esmės nevyksta. Tuo tarpu Lietuvoje anksčiau vykęs privatizavimas ir valdžios traukimasis iš energetikos verslo sustojo ir pasuko priešinga linkme.
Galimybė taisyti nacionalinių vyriausybių klaidas ir įdiegti teisingus ekonominius sprendimus, pasinaudojant ES teisės viršenybe, gali atnešti daug gero - vien ko verta (nors ir nepilnai veikianti) ES bendroji vidaus rinka. Tačiau būtina pasirūpinti, kad iš viršaus diegiama pertvarka būtų teisinga ir veiksminga. Vidaus rinka veikia būtent todėl, kad ES draudžia valstybių kišimąsi ir leidžia veikti privačiam kapitalui. Tuos pačius principus vertėtų pritaikyti ir energetikoje.
