Ir tai ne kažkoks derybininkų laimėjimas, bet paprasta tikrovė: dėl smarkiai vėluojančio pagrindinių projektų įgyvendinimo reaktoriuje liks branduolinis kuras. IAE nuo kitų metų pradžios taps viena didžiausių elektros energijos vartotojų šalyje. Įvertinus tiesiogines ir netiesiogines išlaidas esant tokiai padėčiai, atominė elektrinė kasmet kainuos apie 70–80 mln. eurų. Ar IAE bus saugesnė nei šiandien? Spėkit iš trijų kartų.
Kai kalbame apie pagrindinius su IAE uždarymu susijusius projektus, pirmiausia turime omenyje panaudoto branduolinio kuro saugyklą (B1) ir dar tris kompleksus (B2, B3, B4), kuriuose būtų tvarkomos ir saugomos įvairios radioaktyvios atliekos. Šį rudenį Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas buvo kategoriškas: IAE uždarymas „realiai nėra pradėtas“, nors jau išleista apie 900 mln. eurų. Tad kyla amžini klausimai: kas kaltas ir ką daryti?
Paklaustas, kaip vertina energetikos ministro žodžius, IAE generalinis direktorius Viktoras Ševaldinas pasipiktina: „Aš nežinau, iš kur ištraukta tokia pinigų suma – elektrinė nieko panašaus nėra gavusi ir net neturėjo galimybių gauti.“ O į klausimą apie net nepradėtus pagrindinius projektus atsako: „Kaip nepradėti? Sutartys pasirašytos prieš ketverius metus. Per šį laiką pastatyta katilinė, įrengtas archyvas ir kiti objektai, vyksta panaudoto kuro saugyklos, radioaktyvių atliekų perdirbimo komplekso statybos. Projektuojamas kietųjų radioaktyvių atliekų perdirbimo kompleksas, taip pat būsimasis mažo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų kapinynas. Labai daug kas padaryta. Ir svarbiausia – parengtas pirmojo energijos bloko eksploatavimo nutraukimo projektas. Šito maža? Iš esmės visi darbai vyksta pagal planą. Pasakyti, kad nieko nepadaryta, gali arba žurnalistas, arba žmogus, nežinantis, kas vyksta IAE.“
Kas vyksta IAE?
Energetikos viceministras Romas Švedas net neklaustas prisipažįsta, kad dabar jis yra IAE eksploatavimo nutraukimo proceso koordinatorius, tačiau atkreipia dėmesį, kad Energetikos ministerija dirbti pradėjo tik vasarį. „Mums reikėjo laiko įsigilinti į šį klausimą. Šiandien jau matome faktus. O jie tokie: mes nesilaikome nustatyto plano, procesas vėluoja, todėl yra ne tik tiesioginių išlaidų, susijusių su šiuo vėlavimu, bet ir netiesioginių, nes IAE bus ir toliau eksploatuojama“, – sako R. Švedas. Kita vertus, kaip pabrėžia viceministras, Lietuva bet kokiu atveju privalo užtikrinti, kad atominės elektrinės veiklos nutraukimas bus sklandus, ir įrodyti tarptautinei bendruomenei, kad šiam procesui skiriami pinigai naudojami efektyviai – kad nenutrūktų donorų finansinė parama.
Anot R. Švedo, panaudoto kuro saugyklos projektas (B1) vėluoja 31 mėnesį – pagal pirminę sutartį su Vokietijos bendrove „Nukem“, ši saugykla turėjo būti pastatyta šių metų rugpjūčio 30 dieną. Pagal pavasarį patikslintą sutartį, saugykla turi būti baigta statyti 2011 m. kovo 29 dieną. Taigi, ankstesnis planas, kad jau 2009 m. sausio 1 d. bus galima pradėti iškrauti branduolinį kurą iš reaktoriaus, nuėjo šuniui ant uodegos.
„Dabar situacija tokia, kad iš pirmojo reaktoriaus branduolinis kuras į baseiną bus iškrautas iki šių metų pabaigos (dalis kuro buvo perkelta į veikiantį reaktorių – aut. past.), o iš antrojo reaktoriaus kuro nėra kur dėti. Todėl elektrinė ir toliau bus eksploatuojama, o tai lems dideles papildomas išlaidas. Mūsų skaičiavimais, IAE taip dirbs dar kokius 5–6 metus“, – neslepia R. Švedas. O ką tai reiškia? Nei daug, nei mažai: atominė elektrinė elektros negamins, bet ją naudos, reikės užtikrinti jos saugumą ir t. t. Energetikos viceministras atviras: elektrinė Lietuvai kasmet kainuos apie 70–80 mln. eurų. „Tai pinigai, kuriuos mes faktiškai pravalgysime“, – konstatuoja R. Švedas.
Bet tai dar ne viskas. Kiti trys projektai (B2, B3, B4) turėjo būti baigti šių metų lapkričio 30 dieną. Jie vidutiniškai vėluoja daugiau nei trejus metus. Pasak energetikos viceministro, su objektus turinčia statyti Vokietijos bendrove „Nukem“ vyksta aktyvios diskusijos, kada šie projektai bus baigti, kiek vėluos ir kiek tai kainuos.
Įdomi detalė, kad per visą šį laiką, kai užsitęsė projektų IAE įgyvendinimas, Vokietijos bendrovę „Nukem Technologies“ nusipirko Rusijos bendrovė „Atomstroyexport“, priklausanti valstybinei rusų įmonei „Rosatom“. Tačiau visi šios istorijos dalyviai sutartinai tvirtina, kad šis faktas neturi jokios įtakos projektų įgyvendinimui.
„Nukem Technologies“ korporacinės ir rinkodaros komunikacijos direktorė Beate Scheffler į VALSTYBĖS klausimą, ar bendrovė gavo išankstinį apmokėjimą už sutartį dėl projektų Ignalinoje, atsakė, jog sutartyje numatyta, kad visos sąlygos – konfidenciali informacija, tarp jų ir finansiniai duomenys bei atsiskaitymo tvarka.
Paklausta, ar vis dėlto dabar jau yra visos reikiamos sąlygos, kad projektas B1 pajudėtų iš vietos, „Nukem Technologies“ atstovė patikino, kad statybos darbai buvo pradėti šių metų rudenį. „Visus civilinius statybos darbus „Nukem Technologies“ patikėjo generaliniam rangovui – Lietuvos bendrovei „Ranga IV“. Saugyklos konstrukcijos betoninis pagrindas buvo išlietas anksčiau, nei planuota. Esame įsitikinę, kad mūsų subrangovė „Ranga IV“ statybos darbus užbaigs laiku, t. y. kaip numatyta patikslintoje sutartyje“, – sakė B. Scheffler.
Beje, patikslintoje sutartyje dėl panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybos atsirado ir naujų pinigų sumų: anksčiau 171 mln. eurų turėjusi kainuoti saugykla bus pastatyta už 200 mln. eurų. Kai kurie ekspertai nuogąstauja, kad tai ne galutinė kaina, nes visos šios istorijos priešaušryje saugyklos statybos buvo vertinamos 80 mln. eurų. Ne veltui Vokietijos bendrovės atstovų teiravomės ir apie galimą išankstinį apmokėjimą.
Neoficialiomis žiniomis, IAE uždaryti skirtus pinigus administruojantis Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) neretai taiko tokį apmokėjimo būdą net iki 30 proc. nuo sutartyje numatytos sumos. Kas galėtų paneigti, kad jau prieš kelerius metus taip sumokėta buvo ir saugyklos statytojams vokiečiams? Be to, kyla klausimas, ar lietuvių bendrovės iš pat pradžių negalėjo pačios statyti saugyklos. Ir daugiau pinigų liktų šalyje, ir galbūt darbai būtų mažiau apraizgyti nereikalingomis grandimis, būtų ne tokie brangūs, o priimami sprendimai – racionalesni. Gal Europos Sąjungos (ES) lėšų, skirtų IAE uždaryti, administravimas per ERPB tik sudaro papildomų dirbtinių kliūčių vykdant projektus – negi iki šiol Lietuva jaučiasi nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimus?
IAE netaps saugesnė
Energetikos viceministras R. Švedas tikina, kad dabar labai svarbu sustiprinti viso IAE eksploatavimo nutraukimo vadybą ir proceso valdymą. „Taip, projektai vėluoja, išlaidos auga, bet mes turime žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą – turime baigti ardyti IAE iki 2029 metų. Uždarymo išlaidos – apie 2,5 mlrd. eurų, o iki 2013 m. su labai mažais lietuviškais pinigėliais turime tik 1,3 mlrd. eurų (kitų šaltinių duomenimis, turima pinigų suma dukart mažesnė – aut. past.). Mums dar reikia labai daug ir norėdami užsitikrinti, kad tie pinigai būtų, turime parodyti, kad mokame valdyti procesą, kad prisiimame atsakomybę ir laikomės grafiko, pinigus panaudojame tiems tikslams, kuriems jie skirti“, – sako R. Švedas. Žinoma, Europos Komisija (EK) įsipareigojo suteikti finansinę paramą IAE uždaryti, bet tai abipusio įsipareigojimo klausimas: jeigu Lietuva pinigus naudos neefektyviai, nesilaikys pažadų, gali nutikti ir taip, kad branduolinį monstrą ardysime už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus. R. Švedas neneigia, kad vėluojantis procesas apsunkins tolesnes derybas su EK dėl naujos pinigų „porcijos“.
O dabar verta prisiminti praėjusiais metais vykusias derybas dėl galimybės pratęsti IAE eksploatavimą. Energetikos viceministras R. Švedas taip pat dalyvavo derybininkų grupėje. Jo paklausėme, ar pagrindinių projektų, susijusių su atominės elektrinės uždarymu, vėlavimas konsultuojantis su EK buvo naudojamas kaip Lietuvos argumentas. „Taip, šis argumentas buvo naudojamas. Sakėme, kad IAE 2010 m. sausio 1 d. netaps saugesnė nei 2009 m. gruodžio 31 dieną. Tai kartojome visoms didžiosioms šalims ir EK, aktyviai įrodinėjome, tačiau, kaip matote, taip ir likome savo įsipareigojimų įkaitai“, – pasakoja R. Švedas.
Tuomet gal šį argumentą Lietuva sukūrė tyčia? Deryboms su EK vadovavęs „Misteris Ignalina“ Aleksandras Abišala atsako nedvejodamas: jokiu būdu. „Pradėdamas derybas sakiau, jog tikimybė, kad mums pasiseks, labai nedidelė. Todėl rizikuoti tokiais dalykais, kaip didžiulės permokos ir saugumas, tiesiog neįmanoma. Kai pradėjau rinkti informaciją apie padėtį IAE ir supratau situaciją, paaiškėjo, kad pagrindiniai projektai neveikia. Dalį kaltės turi prisiimti Lietuva, o dėl organizacinių dalykų – ERPB“, – tikina A. Abišala.
Kaip į gautą informaciją reagavo EK? Anot pašnekovo, EK reakcija į vėluojančių projektų argumentą buvo tokia pat, kaip ir į kitus argumentus: pažiūrėsim, duokit daugiau įrodymų, sutarčių reikia laikytis ir t. t.
„Buvo ir toks neoficialus „pokiliminis“ jų kontrargumentas – negalima rizikuoti „branduolinio renesanso“ Europoje reputacija dėl kažkokio seno reaktoriaus kažkokioje Lietuvoje. Tad buvo pasakyta, kad gal ir taip išsisuksim, išgyvensit, šiek tiek padėsim, pasistengsim paskubinti ir t. t.“, – derybų užkulisių neslepia A. Abišala.
Pasak pašnekovo, visas IAE eksploatavimo nutraukimas nuo sausio 1 d. apsiribos tik kuo, kad bus išjungtas elektros energijos gamybos generatorius. Saugumas nepadidės ir apie tai buvo dėstoma EK atstovams.
Atominės elektrinės generalinis direktorius V. Ševaldinas situaciją, kuri susiklostys 2010 m. sausio 1 d., aiškina taip: remiantis Lietuvoje galiojančia branduolinės energetikos tvarka ir atitinkamomis tarptautinėmis taisyklėmis, nustatytomis Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA), sustabdyta elektrinė veiks branduolinių reaktorių eksploatavimo režimu ir su branduoliniu kuru. Kitais žodžiais tariant, kol branduolinis kuras nebus visiškai pašalintas iš elektrinės pastato, IAE bus eksploatuojama. O kuro pašalinti, kaip žinome, kol kas nėra kur.
V. Ševaldinas tikina, kad tokios atominės elektrinės saugumą galima palyginti su nevažiuojančiu automobiliu. „Tačiau norėčiau žmonėms pabrėžti, kad IAE saugi ir dabar. Tad nėra dėl ko nuogąstauti. Kita vertus, elektrinėje bus didžiulis panaudoto branduolinio kuro kiekis, kitų radioaktyvių medžiagų, todėl saugumą būtina užtikrinti taip pat, kaip ir veikiančioje atominėje elektrinėje“, – sako V. Ševaldinas.
A. Abišala taip pat naudoja panašią metaforą – neva galima sakyti, kad automobilis įjungtu varikliu, kol jis stovi, yra ne toks pavojingas kaip riedantis. „Bet tai ne visai tiesa. Visos sistemos elektrinėje turės veikti, rizika didėja dėl to, kad šioms sistemoms elektros energija bus tiekiama iš šalies. Tad mažų mažiausiai saugumas nepadidės, o kai kuriais aspektais ir sumažės“, – mano A. Abišala.
IAE ir toliau bus eksploatuojama, tik nebegamins elektros energijos. Dėl vėluojančių saugyklų statybų jos uždarymo išlaidos katastrofiškai didėja, saugumas, kurio taip deklaratyviai siekė ES, nepadidėja. Pinigų panaudota tikrai nemažai, bet, atrodo, reikia būti specialistu, kad suprastum, kur. Ir visa tai tenkino ir tebetenkina EK? Ar bent pažadėta, kad pinigų Lietuva gaus ir ateityje, iki pat istorijos pabaigos?
A.Abišala tikina, kad EK pinigų Lietuvai įsipareigojo skirti dar tuomet, kai sutikome galutinai sustabdyti IAE. „Žinoma, niekas konkrečių sumų nurodyti negali, nes tai ES biudžeto formavimo klausimas. Po pernykščio mūsų darbo derantis dėl IAE darbo pratęsimo, galima tikėtis, bus skirta ir papildomų lėšų, bet tam būtina aktyviai dirbti, nes niekas nestovi su ištiestu pinigų puodu. Tačiau gauti papildomų pinigų neužtenka – juos reikia protingai išleisti. O tai, kaip rodo praktika, ne visuomet pavyksta“, – sako A. Abišala.
Norisi tikėtis, kad šią radioaktyvią pamoką išmoks visi. Lietuvoje neretai „europiniai“ pinigai traktuojami kaip svetimi – lyg laimėti loterijoje, tad ir išleisti juos galima nebūtinai racionaliai. O ES verta atminti, kad ta, kaip jie tvirtina, nepatikima ir nesaugi atominė elektrinė stovi ne kažkur Lietuvoje, o toje pačioje ES. Jeigu tai bendras mūsų reikalas, tegu toks jis išlieka iki galo.
Nepriklausomų elektros tiekėjų asociacijos prezidento ir buvusio energetikos ministro prof. habil. dr. Leono Ašmanto komentaras:
„Dar 2002 m. sakiau, kad atominės elektrinė uždarymas – ilgas ir brangus procesas, tam reikės milžiniškų lėšų ir begalės įvairių projektų. Tai patraukli perspektyva užsidirbti daugeliui Vakarų, Rusijos ir Lietuvos konsultantų, specialistų ir verslo atstovų. Ši akcija itin patraukli Rusijai.
Šiandien sakau – reikia teisti tuos, kurie kalti dėl pagrindinių IAE projektų vėlavimo. Kas už tai atsakingas? Ūkio ministerija? Vokietijos bendrovė „Nukem“, kurią pardavė rusams, kad išvengtų atsakomybės? Negi ši situacija reiškia, kad tie, kurie savo rankose turi valdžią ir nieko nedaro, už nieką neatsako?
Manau, kad viena didžiausių bėdų yra ta, jog procesą vykdo žmonės, nieko nesuprantantys apie branduolinę energetiką. Nėra vadovo, suprantančio technologinius procesus, tik vadybininkai, galintys skirstyti žmones ir pinigų srautus.
Energetikos ministru pirmojoje Lietuvos vyriausybėje tapau dėl to, kad jau tada buvo aišku, jog didžiausia problema šioje srityje bus IAE. Mane pasirinko, nes tokia mano profesija – iš partinės linijos čia nieko gero tikėtis negalima.
Ar sustabdžius ir antrąjį reaktorių IAE taps saugesnė? Ne. Aš to negalėčiau teigti. Tik gali atsirasti dar daugiau problemų. Šis objektas pavojingas ir sustabdytas. Galiu pridurti, kad paprastai visos avarijos įvyksta pradedant ir baigiant veiklą. Ką noriu tuo pasakyti? Lėktuvai taip pat dažniausiai krinta kildami arba leisdamiesi. Atominei elektrinei neįprasta būti sustabdytai, bet eksploatuojamai. Tokia būsena neįprasta operatyviniam personalui. Tačiau po kelerių metų viskas turėtų susistovėti.“
