Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) Šilumos skyriaus vedėjas Antanas Katinas aiškina, kad taip yra dėl nesąžiningų arba nedėmesingų daugiabučio namo gyventojų, mat jeigu bent vienas namo gyventojas neteisingai deklaruoja sunaudoto karšto vandens kiekį, papildoma našta „gyvatuko“ mokesčio pavidalu tenka kaimynams.
Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų teisininkas Algirdas Glodenis pateikia dar vieną priežastį. Pasak jo, šilumą teikiančios bendrovės nesutvarko gyventojų butuose esančių karšto vandens skaitiklių, tad jų rodmenys dažnai būna neteisingi, kai tuo tarpu įvadinis name esantis skaitiklis tiksliai fiksuoja bendrą į namą patekusį šilumos kiekį.
Tokiu būdu gyventojai susimoka už tai, ką rodo jų skaitiklis, o likusios išlaidos tenka visiems gyventojams po lygiai, tad „gyvatuko“ mokestis natūraliai šokteli.
Mokestį padidina nesąžiningi kaimynai
„Gyvatuko“ ir visos namo karšto vandens cirkuliacijos paskirtis - išlaikyti tam tikrą temperatūrą, kad karšto vandens sistemoje nesiveistų bakterijos (legionelės), bei dėl patogumo ir taupumo – kad atsukus čiaupą, nereikėtų laukti, kol nubėgs drungnas vanduo.
Kaip DELFI aiškino VKEKK Šilumos skyriaus vedėjas A. Katinas, kiekviename daugiabučiame name yra sumontuotas įvadinis šilumos skaitiklis, kris parodo, koks šilumos kiekis buvo sunaudotas namo gyventojų. Žiemą šiluma naudojama būtų šildymui, karšto vandens paruošimui bei cirkuliacijai, o vasarą – tik vandens paruošimui bei cirkuliacijai.
Žiemą „gyvatuko“ mokestis būna daugiau ar mažiau panašus, nes daroma prielaida, kad šiam tikslui sunaudojama 180 kWh šilumos energijos. Gyventojai taip pat moka už deklaruotą karštą vandenį, o jeigu kas nors deklaruoja neteisingai – mokestis už į namą patekusią šilumą išdalijamas visiems gyventojams ir sumokamas kartu su šildymu.
Vasarą, kai baigiamas šildymo sezonas, „gyvatuko“ mokestis pradeda „šokinėti“, nes bent vienam gyventojui neteisingai deklaravus, kiek išleista karšto vandens, mokestis paskirstomas visiems daugiabučio namo gyventojams. „Su karštu vandeniu viskas ir išlenda vasarą, kai žmonės nedeklaruoja karšto vandens“, - aiškino A. Katinas.
Pavyzdžiui, vilnietė Rima žiemą už „gyvatuką“ moka apie 38 Lt, o vasarą šis mokestis kinta: 2008 m. gegužę mokėjo 45 Lt, birželį – 42,5 Lt, liepą – 28 Lt, rugpjūtį – 49 Lt, rugsėjį – 55 Lt. Šią vasarą situacija susiklostė panaši: gegužę Rima mokėjo 51 Lt, birželį – 67,95 Lt.
„Kai nebėra šildymo, tas mokestis pasidaro plaukiojantis, nes įvadinis šilumos skaitiklis yra tik vienas – ir šildymui, ir karštam vandeniui ruošti, ir cirkuliacijai. Tai jeigu žiemos metu namas deklaravo išleidęs 100 kubų, o kubui paruošti reikia 51 kWh šiluminės energijos, tada reikia 100 padauginti iš 51, prisideda dar „gyvatukas“ ir skaitoma, kad kita dalis nuėjo šildymui, į radiatorius, nors taip gali ir nebūti. O jei žmonės nedeklaruoja, tas išryškėja, kai dingsta šildymas“, - pasakojo A. Katinas.
VKEKK atstovas, be kita ko, pabrėžė, kad formaliai „gyvatuko“ kaina „nešokinėja“, o kinta tik sunaudotų kilovatvalandžių kiekis – žiemą jos priskiriamos šildymui, o vasarą – „gyvatukui“.
A.Glodenis: šilumos tiekėjai turi sutvarkyti skaitiklius
Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų teisininkas A. Glodenis sako, kad normaliomis sąlygomis bei esant dabartinei šilumos kainai Vilniaus mieste (22,56 ct/kWh be PVM) „gyvatuko“ mokestis turėtų siekti apie 38 Lt.
Tačiau šią kainą, šalia nesąžiningų arba nedėmesingų gyventojų, vasaros metu pakelia ir ne itin tikslūs vandens skaitikliai. Dėl to, karšto vandens išnaudojama daugiau, nei rodo skaitikliai, o šiluma ruošti šiam vandeniui vis tiek buvo panaudota – už ją ir sumokama „gyvatuko“ mokesčio pavidalu.
„Daug metų karšto vandens skaitikliai nėra tikrinami metrologiškai, jie jau meluoja. Tada gaunasi taip, kad žmogus galbūt sunaudojo daugiau vandens, bet jo skaitiklis stringa, sukasi ne visai normaliai, su stabčiojimai ir užfiksuoja ne visą sunaudotą vandenį. Tai jau yra nuostoliai, tas karštas vanduo nusineša šilumą, o gyventojas ją nusineštą šilumą nesumokėjo, nes jo skaitiklis parodė mažiau“, - pasakojo A. Glodenis.
Jis priminė, kad visame name šiluma matuojama įvadiniu skaitikliu, kuris parodo bendrą panaudotos šilumos kiekį. Kadangi 1 kubinio metro karšto vandens paruošimui reikia apytiksliai 51 kWh šilumos energijos, be to, „gyvatukas“ pareikalauja apie 180 kWh, tai žinant, kiek vandens gyventojai iš viso išleido, galima apskaičiuoti bendrą daugiabučio namo sunaudotos šilumos kiekį.
Šis kiekis turi sutapti su įvadinio skaitiklio duomenimis. Jeigu nesutampa, tai papildomai panaudota šiluma yra įvertinama pinigais (22,56 ct/kWh be PVM Vilniuje) ir padalijama visiems gyventojams kaip priedėlis prie įprasto „gyvatuko“ mokesčio.
A. Glodenio tvirtinimu, pagal dabartinius įstatymus šilumos tiekėjai neturėtų priskaičiuoti dėl blogos apskaitos susidarančių šilumos nuostolių, tačiau tiekėjai, pasak jo, „dar neįsivažiavę“ ir apskaitos netvarko. „Dėl to Vilniuje yra tokių namų, kur ir dvigubai ir daugiau išauga tas „gyvatuko“ mokestis“, - DELFI pasakojo Būsto rūmų teisininkas.
„Vilniaus energija“: skaitiklių tvarkyti neprivalome
Sostinėje šilumą tiekiančios bendrovės „Vilniaus energija“ komercijos direktorius Rimantas Germanas nesutinka su A. Glodenio tvirtinimais, esą gyventojų butuose įmontuotus skaitiklius turėtų tvarkyti šilumos tiekėjai. Jo nuomone, tai gyventojų arba daugiabučių bendrijų pareiga.
„Iki namo įvado yra energetika, o už namo įvado yra butų ūkis ir butų ūkyje turi tvarkytis tie, kam priklauso. Tai yra bendrijos, va, Būsto rūmai, administratoriai, žodžiu tai yra butų ūkis“, - sakė R. Germanas.
Klausiamas, kokie teisės aktai reglamentuoja, jog skaitiklių tvarkymas ir priežiūra yra gyventojų ar bendrijų rūpestis, „Vilniaus energijos“ komercijos direktorius atsakyti negalėjo, nes, jo tvirtinimu, butų ūkio srityje įstatymų ir poįstatyminių aktų tiesiog nėra arba jie nepakankami.
„Kas atsakingas už butų ūkį? Ogi niekas. O kas atsakingas už tai kad namai kiauri? Niekas. Kas atsakingas, kad šiukšlinama, triukšmas? Niekas. Kas atsakingas už tai, kad balkonas nukrenta? Niekas. Kad durys neužsidaro? Niekas. Kaip ir yra (teisės aktai – DELFI), kaip ir nėra – ir labai didelis atotrūkis nuo gyvenimo. Nežinau, kodėl taip yra“, - DELFI pasakojo „Vilniaus energijos“ atstovas.
Šilumos kainų mažėjimo nežada
R. Germanas taip pat nežada, kad artimiausiu metu galėtų mažėti šilumos kaina vartotojams, nors pasaulinė dujų kaina, palyginus su praėjusiais metais, yra stipriai pažemėjusi. Dujų kaina sudaro kintamąją šilumos kainos dalį, o nuo šilumos kainų priklauso ir mokestis už „gyvatuką“.
Pasak „Vilniaus energijos“ atstovo, paskutinįjį kartą šilumos kaina sostinei buvo perskaičiuota pernai rugpjūtį – tuomet nustatytas 22,56 ct/kWh tarifas be PVM.
Prieš tai šiluma vilniečiams buvo tiekiama už 14,76 ct/kWh be PVM, ši kaina buvo nustatyta 2006 m. liepą. R. Germano teigimu, 2006-2008 m. dujų kaina pasaulio rinkoje stipriai šoktelėjo, tačiau vartotojams kaina nekito, mat, remiantis teisės aktais, šilumos kainą buvo galima perskaičiuoti tik kartą per metus.
„Vilniaus energijos“ atstovo tvirtinimu, pakilus pasaulinėms dujų kainoms bei negalint keisti šilumos kainos vartotojams, šilumos tiekėjai patyrė milžiniškus nuostolius. Anot pašnekovo, šių metų sausio 1 d. „Vilniaus energija“ turėjo 200 mln. Lt biudžeto „skylę“.
„Kai visame pasaulyje brango kuras, mūsų decision maker‘iai bandė tai ignoruoti. Kas tada atsitiko? Tada visos įmonės, kurių kainos reguliuojamos politiškai, pradėjo dirbti į nuostolį. Aš tik apie save galiu pasakyti, kad pas mus biudžete „skylė“ buvo 200 mln. Lt“, - sakė „Vilniaus energijos“ komercijos direktorius.
„Mes tą problemą sprendė skolindamiesi, dabar tuos pinigus mums reikia grąžinti. Tai kaip mes galime sumažinti dabar tarifus, jeigu tada nepadidinom?“, - pridūrė pašnekovas.
