Verslas virto tik pomėgiu
Kai Telšių rajone esančiame Anulynų kaime Martynas Poškevičius 2004 m. statė dvi nenaujas iš Vakarų atsivežtas vėjo jėgaines, jis tikėjo, kad kada nors iš jų turės patikimą pragyvenimo šaltinį. Jėgaines sumontavo per mėnesį, užtat įvairiausių biurokratinių derinimų, leidimų, skaičiavimų, licencijų ir kitokių dokumentų ruošimo maratonas tęsėsi ištisus metus. Praėjus penkeriems metams pažangiu verslininku planavęs tapti M. Poškevičius sakė dirba samdomu darbuotoju pas kitus verslininkus – draudikus.
„Dabar man tos jėgainės daugiau pomėgis nei verslas. Lietuvoje niekam alternatyvios elektros energijos nereikia. Sistema tokia korumpuota, kad visus konkursus tiekti energiją į skirstomuosius tinklus laimi tie, kurie turi laimėti, jie gauna ir gamybos kvotas“, – neslėpdamas apmaudo pasakojo telšiškis.
Tokių sunkių ir neįveikiamų barjerų smulkiajam ekologiškos energijos gamintojui norint įeiti į elektros tiekėjų rinką, vyriškio teigimu, nėra nė vienoje kaimyninėje šalyje. Verslą stabdo ir tai, kad neleidžiama naudoti galingesnių nei 250 kW galios jėgainių.
„Turime žemės sklypą, vietos, kur statyti jėgaines tikrai yra. Buvo ir potencialūs partneriai iš Norvegijos, kurie norėjo investuoti pinigus į šį verslą. Tik kad niekas neleidžia tuo verstis ir energijos supirkti taip pat neketina. Kai susidūriau šiais klausimais su mūsų valdžia, man praėjo bet koks noras ir tikėjimas alternatyvios energetikos perspektyva“, – vieną po kito, kaip žirnius priekaištus valdžiai bėrė M. Poškevičius.
Pagyrė tik Aplinkos apsaugos investicijų fondą, kuris kompensavo 25 proc. investicijų į vėjo jėgaines.
Vakarų skirstomieji tinklai už vieną vėjo jėgainės sugeneruotą elektros energijos kilovatvalandę tiekėjui moka nustatytu tarifu – 22 centus, be PVM. Viena jėgainė per metus pagamina apie 40-60 tūkst. kWh. Net ir gavus kompensaciją, investicijos į jas kol kas dar neatsipirko. Per mažos leidžiamos galingumo apimtys, nors klimato sąlygos energijai gaminti labai palankios.
Anulyno kaime pučia vidutiniškai 4,2 m/s stiprumo vėjai. Dažnai vėjo stiprumas siekia iki 8 m/s. Pučiant tokiam vėjui 250 kW galingumo jėgainė per valandą pagamina apie 100 kWh elektros energijos, arba 21 tūkst. kWh per metus.
Elektros, kurią pagamina vėjas, tiekėjams yra rengiami konkursai ir nustatomos kvotos, kiek energijos iš jų bus nupirkta.
Energetinės laisvės siekis
Lietuvoje 2007 m. iš alternatyvių energijos šaltinių buvo pagaminta tik 4,6 proc. visos elektros energijos, nors pasikalbėjus vien tik su vėjo jėgainių savininkais paaiškėjo, kad resursai yra kur kas didesni. Iki 2010 m. Europos Sąjungai esame įsipareigoję 7 proc. energijos pasigaminti vadinamuoju „žaliuoju“ būdu. Žvelgiant į alternatyvios energijos gamybą, didžiąją dalį jos Lietuva pasigamina hidroelektrinėse – 70 proc., vėjo jėgainėmis – 20 proc. ir tik 10 proc. degindama biokurą.
Tuo tarpu kaimynai latviai, pakankamai gerai išplėtoję hidroelektrinių tinklą, iš alternatyvių šaltinių išgautos energijos kiekį nuo 36,4 proc. 2007 m. ketina padidinti iki 49,3 proc. 2010 m. Danija planuoja išlaikyti tą patį alternatyviosios energijos gamybos lygį – 29 proc. Graikija didins apimtis nuo 6,8 proc. iki 20,1 proc., Ispanija – nuo 20 proc. iki 29,4 proc., Austrija – nuo 59,8 iki 78,1 proc. Ji yra šios srities lyderė Europoje, kaimynams visame žemyne akivaizdžiai įrodanti, kad pasitelkus inovacijas įmanoma susikurti energetinę nepriklausomybę nuo
Rusijos energetinių šaltinių.
Apie tai svajoja didžioji dalis Europos politikų. Nuo austrų kiek atsilieka Švedija, iš alternatyvių šaltinių gaunamos elektros energijos dalį ketinanti padidinti nuo 52 proc. 2007 m. iki 60 proc. 2010 m. Tuo tarpu Lietuva šiame kontekste, net ir pasiekusi planuojamų 7 proc. ribą ateinančiais metais, galės ir toliau tik svajoti apie savo energetinę nepriklausomybę nuo didžiosios kaimynės.
Don Kichotų nėra
Saulės kolektoriais, šilumos siurbliais ar biokuro katilais prekiaujančių bendrovių atstovai tvirtino, kad pažangios, ekologiškos energijos gavybos technologijos sunkiai skverbiasi į mūsų gyvenimą, ir tai tik iniciatyvių, smalsių bei sveikai mąstančių žmonių dėka. Privatiems vartotojams Lietuvoje nėra numatyta jokių lengvatų ar kompensacijų, jokios paramos už naudojimąsi alternatyvios energijos šaltiniais. Tuo tarpu daugelyje Europos šalių egzistuoja paramos sistema, taip skatindama žmones investuoti į alternatyvios energijos gavybą bent jau savo reikmėms.
Valstybės įmonės „Energetikos agentūra“ energijos efektyvumo ir taupymo skyriaus vedėja Lina Užšilaitytė patvirtino, kad parama individualiems elektros ekologiškais būdais gamintojams nenumatyta. O jei jie norėtų dalį išgautos, bet nesunaudotos energijos perduoti į bendrą elektros tinklų sistemą, susidurtų su tomis pačiomis kliūtimis, kaip M. Poškevičius. Ir mažiems, ir didesniems gamintojams, norintiems tiekti elektros energiją, taikomi tokie patys techniniai, administraciniai, kvalifikaciniai reikalavimai.
„Norint pradėti tiekti energiją į bendruosius tinklus, reikalingos papildomos investicijos“, – aiškino L. Užšilaitytė.
Juridiniams asmenims valstybė kompensuoja 40 proc. prisijungimo prie skirstomųjų tinklų mokesčio. Fiziniams asmenims net ir tokia lengvata nenumatyta. Todėl nenuostabu, kad iki šiol nėra nė vieno fizinio asmens, tiekiančio elektros energiją iš alternatyvių šaltinių į bendruosius tinklus. Nors teoriškai tokia galimybė įstatymuose yra numatyta, praktiškai ją įgyvendinti pasiryžtų tik don kichotai.
Teisės aktais, nutarimais ir kitais norminiais dokumentais sukurta paini, neskaidri ir sudėtinga sistema, kuri individualiems energijos tiekėjams nepalieka jokių šansų tiekti savo produkciją į bendruosius tinklus.
Pradėjo kurti įstatymą
Ūkio ministerijos Energetikos vystymo skyriaus vedėjas Evaldas Piesliakas teigė, kad valstybė prisiimtus ir su ES suderintus įsipareigojimus dėl energijos gavybos iš atsinaujinančių šaltinių stengiasi pasiekti pasitelkdama tik didžiuosius gamintojus.
„Ateina laikas, kai ir mažieji turės būti skatinami. Pasaulyje seniai egzistuoja bendra tendencija, skatinanti energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, subsidijuojamas įrangos įsigijimas, elektros energija superkama didesniu tarifu. Deja, Lietuvoje iki šiol tam nebuvo teikiamas prioritetas“, – sakė E. Piesliakas.
Dabartinės Vyriausybės veiklos planuose yra numatyta iki šių metų pabaigos parengti Atsinaujinančios energijos įstatymo koncepciją ir paties įstatymo projektą. Ūkio ministerijos atstovo teigimu, šią veiklą reglamentuojančios nuostatos dabar yra išmėtytos per daugelį įstatymų. Reikalingas vienas, kuris reglamentuotų tokios gamybos principus, ją skatintų ir užtikrintų plėtrą. E. Piesliakas pripažino, jog vienintelis dalykas, reikalingas „žaliosios“ energetikos plėtrai Lietuvoje yra politinė valia. Iki šiol jos nebuvo.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto iniciatyva sudaryta darbo grupė jau pradėjo rengti minėtą įstatymą. Komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas sakė, jog teisės aktu bus siekiama sudaryti palankias sąlygas alternatyvios energetikos plėtrai, kad kiekvienas norintis galėtų gamintis ją pats savo reikmėms, o perteklių parduoti elektros tinklams.
„Mums nereikia iš naujo išradinėti dviračio. Savo tvarką kuriame Vokietijos pavyzdžiu, atsižvelgdami į turimus resursus, ekonominę naudą ir įtaką aplinkai“, – dėstė parlamentaras.
Gyventojams, įsirengusiems saulės kolektorius ar nedideles vėjo jėgaines, tai būtų patogu dėl to, kad nesunaudotą pagamintos energijos perteklių grįžtamuoju skaitikliu jie galėtų perduoti į bendruosius tinklus. O tuomet, kai dėl nepalankių oro sąlygų ar kitų aplinkybių nuosavas generatorius elektros negamina, jie galėtų naudoti energiją iš bendrųjų tinklų.
Grįžtamasis elektros skaitiklis fiksuoja pratekančios elektros energijos kiekius abiem kryptim, todėl nesudėtinga ją apskaičiuoti, taikyti įskaitymus. Tokiu atveju nereikėtų įrengti atskiro akumuliatoriaus, kuris kaupia pagaminamos elektros energijos perteklių. Prietaisų, kurių pagalba elektros energija gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, gamintojai tikina, jog net ir nedidelius įrenginius turintys privatūs gamintojai bendrai paėmus daugiau energijos tieks, nei ims iš bendrųjų tinklų.
„Jei žmogus gali pasigaminti elektros energijos, o mums nuo kitų metų jos pradės stigti, tai kaip galima iš jo nepirkti pertekliaus?“, – retoriškai klausė J. Šimėnas.
Yra įprasta, kad iš atsinaujinančių šaltinių pagaminta elektros energija superkama didesniu tarifu, tačiau, pasak Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko, valstybė negali prisiimti begalinių įsipareigojimų kompensuoti kainų skirtumo. Būtinas reguliavimas ir šioje srityje. Pavyzdžiui, Danijoje piko metu į bendruosius tinklus per grįžtamuosius skaitiklius patenkanti papildoma energija perkama didesniu tarifu, tuo tarpu naktį taikomas kur kas mažesnis.
Lietuvoje skirstomieji elektros tinklai už Ignalinos atominėje elektrinėje pagamintos energijos kilovatvalandę moka 8 centus, už Elektrėnų hidroelektrinėje – 36 centus, vėjo jėgainių –
22 centus, pridedant PVM.
Atsinaujinančios energijos įstatymo kūrimo grupėje dirba 26 žmonės, suinteresuotų asociacijų, elektros tinklų, valstybės institucijų specialistai. Tikimasi, kad įstatymo projektas bus parengtas iki šių metų gruodžio 11 dienos. Data nėra labai džiuginanti, nes iki šių metų pabaigos Lietuva yra įsipareigojusi uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Įstatymų leidėjai eilinį kartą nespėja paskui pokyčius, kurie jau lipa ant kulnų, nors apie juos buvo seniai žinoma. Belieka pasiguosti – geriau vėliau, negu niekada.
Naujajame įstatyme ketinama peržiūrėti ir pagaminamos elektros energijos kvotas, jų skirstymo mechanizmą. J. Šimėnas neatmeta galimybės, kad prisigaminsime daugiau energijos, nei mums reikia. Tuomet skirstomiesiems tinklams kiltų realizacijos problemų. Parlamentaras žada sukurti skaidrų, aiškų, vienodas konkurencines sąlygas užtikrinantį mechanizmą, numatantį finansinę paramą ne tik stambiems, bet ir smulkiems gamintojams. Politiko teigimu, labiausiai energijos iš alternatyvių šaltinių patekimui į bendrą sistemą priešinasi skirstomieji tinklai, nes už ją tenka brangiau mokėti.
„Tokio įstatymo reikėjo jau prieš dešimt metų. Gerai, kad nors dabar kuriamas. Patirties turime. Sveikatos ir noro dirbti – taip pat“, – sužinojęs apie kuriamą teisės aktą sakė Anulynų kaime alternatyvią energiją besigaminantis M. Poškevičius.
Nesiskiria nuo antenos
Šį pavasarį Lietuvą pasieks pirmosios nedidelės, serijiniu būdu gaminamos vėjo jėgainės, skirtos privatiems vartotojams. Jas sukūrė šalia „Volkswagen“ automobilių gamyklos esančio inovacijų centro specialistai. 5 KW galingumo vertikali jėgainė tėra 10 metrų aukščio. Per metus ji pagamina 12 tūkst. kWh elektros energijos.
Bendrovės „Tassa Baltic“ direktoriaus Stanislovo Danisevičiaus teigimu, šios jėgainės gali būti statomos šalia individualių namų, kaimo turizmo sodybų, bažnyčių ar degalinių. Jėgainės pradeda generuoti elektros energiją net pučiant silpnam 3 m/s vėjui. Šalia esančioje vandens talpoje elektriniu kaitinimo elementu sušildytas vanduo gali būti naudojamas pastatų šildymui. Specialistai paskaičiavo, jog mūsų klimato sąlygomis jėgainė šiluma aprūpina 200 kv. m patalpas ištisus metus.
Spėjama, jog jėgainė atsipirktų per 10-11 metų. Jos naudojimo trukmė be remonto – 20 metų. Keičiant gyvenamąją vietą ją galima perkelti, kaip televizijos anteną. „Tassa“ vėjo jėgainė sumontuojama per dvi darbo dienas.
Pagal statybos techninį reglamentą šios jėgainės yra priskiriamos prie nesudėtingų statinių, kuriems nereikia jokio specialaus statybos leidimo, projekto, kadastrinių matavimų, neprivaloma gauti pripažinimo tinkamu naudoti ir registruoti Nekilnojamojo turto registre.
Žemės ūkio ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento direktoriaus pavaduotojo Juozo Žuko teigimu, ūkininkai, kurie tokia jėgaine pagamintą elektros energiją naudos žemės ūkio produkcijos gamybai, gali gauti iki 40 proc. jos kainos kompensaciją.
