Telšių rajone esančio Varnių miesto daugiabučio gyventojas Vytautas Jovaišas teigė, kad jam už dviejų kambarių buto šildymą per mėnesį teko pakloti 600 Lt. „Kaimynai, turintys trijų kambarių butą, mokėjo daugiau kaip 800 Lt, – teigė vyras. – Turbūt už šią paslaugą mokame brangiausiai šalyje – 42 ct už kilovatvalandę.“
20 šeimų daugiabutis šildomas dviem namams skirta katiline, kurioje naudojamos suskystintos dujos. „Prieš kelerius metus daugiabučius šildė žemės ūkio mokyklos katilinė, bet ji palikta tik mokyklos reikmėms, o mums savivaldybė pastatė atskirą rezervuarą ir katilinę, taip pat nuspręsta pasielgti ir su kitais namais. Centralizuoto šildymo miestelyje nėra.“
Įvairiuose miestuose ir miesteliuose kainos už kilovatvalandę svyruoja nuo 22,5 iki 31 ct, tad ir centralizuotos šilumos vartotojams šildymas gerokai tuština pinigines.
Esame dujų įkaitai
„Esame brangstančių dujų įkaitai, – tvirtino Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. – Skandinavai po 1973 m. naftos krizės kryptingai didino vietinių išteklių naudojimą. Dabar ten 70 proc. centralizuotos šilumos energijos gaunama iš biokuro: medienos, šiaudų, atliekų, žilvičių. Pas mus ilgai buvo pataikaujama dujininkams ir nieko iš esmės nedaroma.“
Švedijoje viena kilovatvalandė šilumos energijos vidutiniškai kainuoja 18 ct. „Prieš kelerius metus mes kūrendami dujomis mokėjome 11 ct ir buvo teigiama, kad biokuras yra brangesnis, todėl neskatinta pertvarkyti katilinių, – aiškino prezidentas. – Taip ir užsinėrėme kilpą. Tuo tarpu švedų kaina liko ta pati, jų pajamos didesnės, būstai atnaujinti ir taupūs, o pas mus kilovatvalandė vidutiniškai šalyje jau kainuoja 23 ct.“
Neišvengia rūpesčių
Šiemet Kėdainių rajone, Dotnuvoje ir Akademijoje, pirmą kartą šiluma gaunama iš smulkintų šiaudų. „Kol kas susiduriame su sunkumais, – pripažino katilinę valdančios „Panevėžio energijos“ Kėdainių rajono šilumos tinklų viršininkas Algimantas Mižutavičius. – Teko padvigubinti darbuotojų skaičių nuo 5 iki 10, konkursą laimėję ūkininkai dar nepatyrę, pateikė nepakankamai išdžiovintus šiaudus, todėl negalime visiškai atsisakyti iš Estijos vežamų skalūnų.“
Miestelių gyventojai moka tiek pat kaip ir kiti rajono šilumos vartotojai – 23,42 ct už kilovatvalandę. „Kol kas sunku tiesiogiai pajusti biokuro naudą, nes patirties dar nesukaupė žaliavos tiekėjai, turi atsipirkti investicijos į naujas technologijas, bet tai vienintelis kelias išsivaduoti iš dujų monopolio“, – įsitikinęs A.Mižutavičius.
Neišnaudojamos galimybės
Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos (LITBIOMA) duomenimis, per metus žemės ūkyje gaunama daugiau nei 3 mln. tonų šiaudų, tačiau tik nedidelė jų dalis panaudojama energijos gamybai.
„Nepakankamai išnaudojame ir medienos atliekas miškuose, – įsitikinęs LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas. – Valstybė neskatina diegti miško valymo sistemos, nors iš miškininkystės ūkio atliekų būtų galima gauti daug energijos.“
LITBIOMA duomenimis, šalyje kasmet iškertama apie 6,5 mln. kubinių metrų medienos, o po kirtimo susidaro daugiau nei 2 mln. kubinių metrų įvairių kirtimo atliekų. Daug šios žaliavos tiesiog supūva.
Prezidento nuomone, būtina statyti daugiau biokatilinių. „Tada plėstume biokuro rinką, atsirastų signalas aktyviau veikti privačiam kapitalui“, – aiškino jis.
R.Lapinsko manymu, būtina rasti lėšų ir subsidijuoti energetikus, kad šilumos tiekėjai iš biokuro gautą energiją galėtų versti į elektrą, jungtis prie elektros tinklų.
Iš atsinaujinančių šaltinių energetikos poreikiams galėtų būti auginami gluosniai. „Tačiau jų plantacijų plėtra dabar sustojusi, nes ūkininkams neapsimoka auginti šių medžių, o valstybė dengia per mažai išlaidų“, – apgailestavo R.Lapinskas.
