„Šalta, – sakė vieni gyventojai, atsitiktinai pakalbinti savo namų kiemuose. – Vakarais be antklodės nepasėdėsi. Ir arbatos geriam, kad tik sušiltumėm. Tikrai šalta.“ Tokiu atveju galima skųstis Valstybinei energetikos inspekcijai. Tačiau žmonės jau tiek įbauginti, kad bijo net už savo teises pakovoti: „Kam čia pasiskųsi. Kita vertus, paskui gali visko būti.“ Ko „visko“ – iš buto iškeldins ar rūsio raktų neduos? „Na ne, bet pradės kreivai žiūrėti, gyvenimo nebus...“ O dabar jis yra, jei kambaryje vos penkiolika laipsnių?
Penkiolika – tai dar nieko, pasakytų kitų daugiabučių gyventojai. Jų vaikai pamokas ruošia su striukėmis, ant kojų pasidėję šildykles su karštu vandeniu. Miegoti nyrama kaip į vandenį – patalai šalti ir drėgni. Kambariuose vos trylika laipsnių.
„O tai ką padarysi, jei namo pirmininkui nusispjaut. Jo bute židinys, sienos iš vidaus apšiltintos, pinigų turi, įsirengė. Kas jam mes – šąlam ir šalsim. Užtat, sako, mažiau mokėti reikės.“
„Gerai, gerai, tegul prisuka, – visiškai patenkinta garbaus amžiaus moteris. – Gavom sąskaitas už šildymą – Jėzau, pusę pensijos atiduot reikia. O kai prisuko, tikrai mažiau mokėsim. Na ir kas, kad šalta. Įsijungi dujinę, pasišildai. Tegul nors ir visą dieną dega – dabar dujom šildytis bus gerai, juk sakė, kad tie, kurie suvartoja mažiau, mokės daugiau, taigi ir reikia stengtis jas deginti.“ Kaip sakoma, liaudies išmonė beribė...
Daro meškos paslaugą
O vis dėlto – ką daryti, kad taupymo vajus nevirstų masine psichoze? Sukti ar nesukti? – štai klausimas koksai, perfrazavus Šekspyrą. Ir jei sukti – kur to sukimo proto ribos?
„Taupymas turi būti pagrįstas skaičiavimais, – įsitikinęs „Panevėžio energijos“ Abonentų tarnybos viršininko pavaduotojas Andrius Dubinskas. – Norint mažinti šildymą reikėtų, kad sistema bent kelias dienas padirbtų vienokiu režimu, tada reikėtų susirašyti duomenis ir paskaičiuoti, kiek toks šildymas kainuotų. Leidus sistemai padirbti kitu, taupymo režimu, vėlgi po kelių dienų reikėtų suskaičiuoti energijos sąnaudas. Tada ir paaiškėtų šildymo kaštai. Jei kambariuose vos šešiolika ar penkiolika laipsnių, šildymo kaina nesumažės tiek, kad tas skirtumas būtų juntamas. Tai vos keli centai. O apie sveikatą ir komfortą negalvojama.“
Tačiau daugumos šaltais butais besiskundžiančių gyventojų įsitikinimu, šilumą sumažina namų bendrijų pirmininkai savo nuožiūra. Nė vienas kalbintųjų nėra dalyvavęs jokiame susirinkime ar gavęs iš bendrijos raštą, kad siekiant taupyti šildymas mažinamas iki tiek ir tiek laipsnių.
„Va čia ir yra visa bėda: kai į šilumos punktus patenka kvailiai arba visiškai nekompetentingi asmenys, pasuka rankenėlę ir manosi padarę gerą darbą. Kodėl šilumos punktus prižiūrėti gali tik atestuoti ir mokyti asmenys? Todėl, kad šildymo sistemų priežiūra – mokslas. Paprasti žmonės įsivaizduoja: jei radiatoriai vos gyvi, tai didžiausias taupymas. Kuo patalpa vėsesnė, tuo daugiau nenaudingos šilumos atiduoda radiatorius. Jis šildo, bet šildo nieką. Tai –paprastai kalbant. Norint išmanyti visas šildymo subtilybes, reikia būti specialistu. O žmonės dar mąsto primityviai: nuėjau, pasukiojau sklendes, ir jau gerai“, – tikina A.Dubinskas.
Ir neautomatizuotus, ir automatizuotus šilumos punktus savo nuožiūra „tvarkyti“ gali bet kas, jei tik turi punkto raktą. Neautomatizuoti paprastesni – šilumos tiekimas mažinamas mechaniniu būdu, pasukus sklendę. Automatizuotų šilumos punktų kompiuteris gali reaguoti į mygtuko spaudymus sveiko proto ribose – maždaug taip, kaip reaguotų paprastas kompiuteris, prisėdus juo dirbti nemokančiam asmeniui ir pasirinktinai spaudant mygtukus.
Jei komanda jam suprantama, jis ją įvykdys: kambariuose nebus palaikoma nei nulinė, nei minusinė temperatūra. Tačiau prie tokio punkto padirbėję „auksarankiai“ gali užprogramuoti kompiuterį taip, kad kambariuose būtų vos dešimt laipsnių, arba jį visai išderinti, išjungti. Kas toliau? Šalta, o niekas neprisipažins, kad lindo ir kažką tobulino vien norėdamas susitaupyti ir padėti kitiems taupyti...
Atskira respublika
Dembavoje esančios daugiabučių namų bendrijos „Melioratorius“ šildymu rūpinasi ŽŪB Dembavos šiltnamiai elektrinė. Šis rajonas – tarsi miestas mieste: neturintis šilto vandens tiekimo, kelerius metus gyvaliuojantis vos šiltais radiatoriais. Butuose vėsu.
„Tai žinoma, kad sukam šilumą, – sako bendrijos pirmininkas Kazimieras Rauduvė. – Pasižiūri rytą į termometrą, jei – nulis, ir sukam.“ O jei vėjas, drėgmė?
Beje, kas sukinėja sklendes, jei žmogus, atsakingas už šilumos punktų priežiūrą, šiuo metu turi biuletenį ir dirbti negali? Anot pirmininko, tuo užsiima kiti du žmonės. Atestuoti? „Ne, – sako pirmininkas. – Bet juos telefonu konsultuoja tas, kuris turi atestatą.“
Teisme laimėtų
O ką daryti, kai beveik visi namo gyventojai nubalsuoja už taupymą, pasidavę masinei psichozei, styra vėsiuose kambariuose, tačiau kelių gyventojų toks komfortas sveikatos sąskaita netenkina?
„Jeigu nors vienas šis nepatenkintasis kreiptųsi į teismą, – sako „Panevėžio energijos“ Abonentų tarnybos viršininko pavaduotojas A.Dubinskas, – turėtų visas galimybes procesą laimėti. Kai patalpose neužtikrinama reikiama temperatūra, tai jau traktuotina kaip higienos normų pažeidimas.“
2003 m. birželio 30 d. patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nurodoma: „Atliekant skaičiavimus, reikalingus kokybinio temperatūrų reguliavimo grafikams sudaryti, pasirenkama +10 laipsnių šildymo sezono pradžios ir pabaigos temperatūra, o vidutinė projektinė patalpos vidaus temperatūra – naudojantis techniniu statybos reglamentu STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas, oro kondicionavimas“ (1 priedo 20 p.). Iš šilumos šaltinio tiekiamo šilumnešio temperatūrai apskaičiuoti taikyti projektinę patalpos vidaus temperatūrą +18 laipsnių.“
Taigi butuose turi būti ne trylika ir ne penkiolika laipsnių šilumos, kad ir kaip trokštume sutaupyti papildomai šildydamiesi dujomis ar šildyklėmis su karštu vandeniu.
