Susiklostė gan paradoksali padėtis. Iki spalio 12–osios, rinkimų ir referendumo dienos, buvo nuogąstaujama, kad, referendumui neįvykus, gali komplikuotis Lietuvos galimybės išsiderėti iš Europos Sąjungos keletą atominės elektrinės darbo metų. Tačiau šiomis dienomis ypatingo politikų bei diplomatų nusiminimo taip pat negirdėti. Nors visi dar šią savaitę išgužėjo į ES Viršūnių tarybą, kurioje, bent prieš išvažiuodami, tikėjosi išgirsti geresnių naujienų dėl senosios atominės ateities.
Ar referendumo pralaimėjimo pasekmės kol kas neįdomios, nes politikams galvas skauda dėl naujos valdančiosios koalicijos? Ar tai reiškia, kad niekam šis referendumas nebuvo reikalingas? O gal, atvirkščiai, bet koks rezultatas politiniam elitui yra naudingas, nes, pripažįsta stebėtojai, visuomenės agitacijai politikai skyrė kaip reta mažai jėgų?
Kas kaltas: VRK ar politikai?
Kitą dieną po rinkimų ir referendumo premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad dėl nepavykusio referendumo yra kalčiausia Vyriausioji rinkimų komisija. Esą tokio chaoso kaip šįmet seniai nėra buvę – VRK nebuvo pasiruošusi darbui.
“Kur tik buvom užvažiavę, visur eilės. Eilėse žmonės po valandą ir daugiau stovėjo ir per išankstinį balsavimą. Tikrai ne visi sulaukė savo eilės, daug apsisuko ir išėjo. O kur dar tai, kad išvis rinkimų pažymėjimai ne visi buvo išnešioti”, – savo nuomonę dar kartą “Atgimimui” pakartojo premjeras.
Premjeras nesiginčija – pats ir pasiūlęs, kad VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas dar vieną kadenciją eitų šias pareigas. Jo kolegos socialdemokratai taip pat neprieštaravo. “Tas tiesa. Bet aš jį ir kritikuoju. O rinkimai ir referendumas buvo tikrai blogai surengti, nėra ką slėpti”, – sako G.Kirkilas.
VRK rinkimai išties “ištiko” taip netikėtai, kaip Lietuvos kelininkus ištinka sniegas – aną savaitę taip juokėsi Lietuvos radijas. Bet į VRK pareigas, deja, neįeina idėjinė agitacija, tad Z.Vaigauskas, kad ir kaip jį kritikuotų pats premjeras, su šiais išskirtinai būtent politikams priklausančiais barais neturi nieko bendra.
Tuo tarpu būtent politikų angažuotumo referendumui dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo datos nukėlimo keleriems metams ir pritrūko.
„Aplinkybė paprasta – referendumo kampanijos apskritai nebuvo. Nors jam pritarė valdančiosios partijos, elitas, bet referendumo kampanijos nebuvo, ją fiziškai uždengė rinkimų kampanija. Politikai pasirinko blogą laiką referendumui. Jį reikėjo rengti gerokai anksčiau, jeigu buvo norima paveikti Europos Komisiją“, – interneto portalui DELFI komentavo politologas Algis Krupavičius. Balsavimo dėl IAE darbo pratęsimo po 2009 m. baigtis, anot A.Krupavičiaus, parodo, kad niekas rimtai referendumui nesiruošė.
Prekybininkai tapo pilietiškesni
Palyginkime, kaip politikai dirbo šįkart ir prieš keletą metų, kai triūsė prieš referendumą, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Referendumas vyko dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį, jam buvo pradėta ruoštis dar gerokai prieš metus ir, nors įstatymas aiškiai draudė valstybės institucijoms agituoti “už” arba “prieš”, tai vis dėlto buvo daroma – mokesčių mokėtojų pinigai politikų palaiminimu buvo leidžiami marškinėliams, kepuraitėms, lankstukams ir kitai informacinei medžiagai, veikė nemokamas telefonas, kuriuo paskambinus buvo galima gauti visą informaciją apie Europos Sąjungą.
O kai, nepaisant beveik viso šalies politinio elito pritarimo Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, pirmosios referendumo dienos rezultatai nebuvo raminantys, “VP Market” grupė, šiandien dalyvaujanti energetinių įmonių konsolidavimo projekte, statysiančiame naują atominę eletrinę (?), pasiūlė akciją – balsas referendume mainais į nemokamą alaus butelį arba pigių skalbiamųjų miltelių pakelį. Referendumas įvyko.
Tąkart neprireikė keisti labai griežto Lietuvos įstatymo, reglamentuojančio referendumų rengimą. Nors kalbų apie tai būta labai rimtų. Išgelbėjo nemokamas alus ir milteliai. Bet kodėl, nors buvo skelbiama, kad Ignalinos AE darbos pratęsimas – gyvybiškai svarbus Lietuvai ir esą teigiamas rezultatas pagelbėtų derybininkams, politikai pasitenkino tik abejotinos reikšmės visuomenės nuomonei diskusijomis per Lietuvos radiją. Kai kurios jų tikrai buvo poleminės, kitaip nei prieš referendumą dėl narystės, bet jų buvo mažai ir jos visiškai nepanašėjo į masinį vajų, koks buvo sukeltas prieš keletą metų.
“Kodėl nesikreipėte į prekybininkus, kad padėtų referendumą laimėti”, – klausiu premjero. G.Kirkilas atsako, kad apie tai nebuvo galvota. Bet iš gan atsainaus tono galima suprasti, jog apskritai nebuvo laiko pagalvoti, kaip referendumą laimėti. “Anam referendumui juk iš anksto visi labai ruošėsi, o šįkart laiko pasiruošti visai nebuvo. Tokias akcijas reikia ruošti iš anksto”, – aiškina premjeras. Bet į patį metodą jis, akivaizdu, nespjauna.
Tuo tarpu šiandien tie patys prekybininkai, kartu ir naujos atominės statytojai (?), yra jau kitokios nuomonės. Tik nežinia, ar jiems tai įvaizdžio konsultantai patarė, ar išties taip ir galvoja.
“Atgimimo” pakalbintas Ignas Staškevičius sako, kad tokie metodai jau nebetinka – esą ir visuomenė pasimokė, ir jie pasimokė, kad šitaip laimėti referendumą – ne pats geriausias būdas. Kitaip tariant, jie mano tapę pilietiškesni ir nemokamu alumi į referendumą nebeviliotų.
Kita vertus, anot I.Staškevičiaus, nuo šių metų vasario einančio bendrovės “NDX energija” direktoriaus pareigas, ir referendumo klausimas – ne toks svarbus, kaip dėl Lietuvos narystės ES.
„Tada buvo žūtbūtinis reikalas, o dabar – ne. Todėl ir rengėme akciją, nes buvome išsigandę“, – aiškina vienas „Maximos“ prekybos centrų savininkų I.Staškevičius. Bet pralaimėjo referendumas, anot verslininko, dėl to, kad ir politikai nedaug laiko skyrė, ne visi aktyviai palaikė referendumą – buvo ir oponentų. Taip pat ir Prezidento Valdo Adamkaus pozicija buvo nevienareikšmė. „Iš pradžių Prezidentas vienaip kalbėjo, paskui – kitaip.“ Nors, kaip įmonės „Leo lt“ akcininkui, I. Staškevičiui atrodo, jog Ignalinos AE darbo pratęsimas būtų naudingas – taip galbūt būtų galima greičiau generuoti lėšas naujai atominei statyti.
Europos Komisija: energiją reikėtų nukreipti kita linkme
“Ar tikrai Lietuva, taip įnirtingai ėmusis spausti EK dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo, rizikuoja savo reputacija, kaip visai neseniai pareiškė prancūzų energetikos specialistas, buvęs Tarptautinės energetikos agentūros direktorius Claude’as Mandilas”, – klausiu Kęstučio Sadausko, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo.
“Gal ne. Tik, man regis, Lietuva išleidžia labai daug energijos ne ten, kur turėtų ir kur reikėtų. Ignalinos AE darbo pratęsimas nėra ta alternatyva, kuri padės Lietuvai spręsti problemas. Mainais į įsipareigojimą uždaryti IAE Lietuva gavo labai daug ir ar jai yra siūloma papildomų programų, papildomų priemonių. Kaip tik uždarymas galės būti rimtas Lietuvos lūžis energetikos srityje ir duoti startą naujajai “žalesnei” energijai”, – sako K.Sadauskas.
Paklaustas, ar nepablogino Lietuvos popierių tokia referendumo baigtis, jis teigė manąs, kad ir kokia būtų buvusi referendumo baigtis, Europos Komisijai skirtumo vis tiek nebūtų.
“EK yra labai svarbi piliečių nuomonė, bet ne tik Lietuvos, o visos ES piliečių nuomonė. Jei kokiame Kipre piliečiai sugalvotų, kad reikėtų nutraukti žemės ūkio programų finansavimą Rytų Europoje, nes tai visiškai neperspektyvu, juk EK neimtų šios nuomonės įgyvendinti. Tačiau EK tikrai dirba taip, kad atlieptų į savo piliečių poreikius – ji nepalieka Lietuvos su savo problemomis, o siūlo labai daug įvairių variantų”, – sako Komisijos pareigūnas.
Lietuvai dėl Ignalinos AE nepritaria ne tik Europos Komisija, bet ir mums draugiškų valstybių vadovai.
Briuselyje šią savaitę vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvakarėse trijų Baltijos šalių vadovai šalių energetines perspektyvas aptarė ne tik su EK prezidentu J.M. Barroso, bet ir Lenkijos, Danijos bei Suomijos premjerais ir Švedijos užsienio reikalų ministru.
Pasak Lietuvos radijo korespondento Briuselyje Lino Balsio, net ir geranoriškai nusiteikusių kaimyninių šalių vadovai teigia, kad kalbėti apie Ignalinos atominės elektrinės veiklos pratęsimą yra beprasmiška ir Lietuvą ragina kuo skubiau imtis veiksmų, siekiant įsijungti į Baltijos šalių elektros jungčių planą, kurį susitikimo metu pasiūlė rengti J. M. Barroso.
Tad kam buvo reikalingas referendumas dėl Ignalinos darbo pratęsimo, taip ir neaišku. Akivaizdu viena, kad jis padėjo nukreipti dėmesį nuo opiausių šalies problemų – ūkio krizės ir negebėjimo jos valdyti. Ir buvo diskutuojama apie tai, kas jau turėjo seniai būti palaidota.
Naujausiame "Atgimime" skaitykite:
Šokis pagal socdemų dūdelę
Net jei politikos naujokas Arūnas Valinskas kol kas kratosi bendrystės su premjeru Gediminu Kirkilu, vėliau jam tai gali tapti netikėta realybe ir vienintele galimybe išlikti daugumoje. Apie tai – geriausi „Atgimimo” komentarai.
Šalis politinės lyderystės vakuume
Kodėl laimėjusių partijų lyderiai po rinkimų, regis, apskritai praranda kalbos dovaną, rašo politologė Irmina Matonytė.
Paklaidos teorija
Socialinių mokslų daktarė Rūta Žiliukaitė, kalbėdama su Ričardu Čekučiu, pataria aklai nepasitikėti sociologinių apklausų rezultatais.
Komercinės toros
Viename populiariausių pasaulio elektroninių aukcionų parduodamos, kaip skelbiama, šventosios žydų toros iš Lietuvos. Ar tai yra tiesa ir koks Lietuvoje naudotų torų likimas, domėjosi Marija Dautartaitė.
Naujos eros simptomas
„Parduodama Islandija. Pradinė suma – 99 pensai.“ Taip praėjusią savaitę buvo skelbiama internetiniame aukcione „eBay“. Toks pokštas finansų krizės kontekste greičiausiai ne visiems pasirodė juokingas. Ir ypač Islandijai, kuri šen bei ten jau skelbiama bankrutavusia šalimi. Kaip krizė Islandijoje atskleidė esmines pasaulinės ekonomikos ydas, rašo Ieva Baubinaitė.
