Po kelių minučių Serhijus Nikolaičiukas jau skubėjo į biurą, į neeilinį posėdį. Taip prasidėjo metai, per kuriuos jis ir jo kolegos, labiau įpratę prižiūrėti bankus ir reguliuoti infliaciją ramioje valdybos posėdžių salės atmosferoje, turės valdyti karo ekonomiką, pasitelkdami pinigų politikos svertus – neprarasdami vilties ir tikėjimo.
„Mane užvaldė dvejopi jausmai: baimė dėl savo šeimos ir kartu didžiulė atsakomybė, – prisimena 41 metų S. Nikolaičiukas. – Supratau, kad vyksta kažkas tikrai siaubinga ir kad išlaikyti funkcionuojančią finansų sistemą bus iššūkis, pasitaikantis kartą per gyvenimą.“
Dėl infliacijos ir recesijos grėsmės tai buvo sudėtingi dvylika mėnesių pinigų politikos formuotojams visame pasaulyje. Tačiau šie neramumai vos juntami, palyginti su tuo, kai tenka bėgti iš apsiausties apimto miesto, vertinti palūkanų normas ar užsitikrinti paskolą iš bombų slėptuvės.
Ukrainos nacionaliniam bankui Kyjive jau ir taip buvo gana sudėtinga valdyti nuo užsienio paramos priklausomą ekonomiką dėl vidaus politinių nesutarimų ir išplitusios korupcijos. Šiuos iššūkius pakeitė dilema: kaip veikti gresiant bombardavimo pavojui ir kaip užtikrinti, kad įvykiai mūšio lauke nenustelbtų banko sprendimų, kai konflikto pabaigos nematyti.
Vladimirui Putinui sugriovus po Šaltojo karo nusistovėjusią tvarką, centrinio banko valdyba ir kelių departamentų vadovai pirmą invazijos dieną susitiko raudonai pilkuose rusiškojo atgimimo stiliaus rūmuose vyriausybiniame Ukrainos kvartale. Pirmasis uždavinys buvo skubiai patvirtinti dekretą Nr. 18 – šešiolikos neatidėliotinų priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią panikai, sustiprinti bankų sistemą ir įvesti kapitalo kontrolę, sąrašą.
