Dešimtmečius trukę žemyno energijos tiekimo sistemų, aprūpinančių daugiau nei 440 milijonų žmonių, pertvarkos terminai šiandien yra skubinami, susidūrus su neeiline grėsme. Politika kuriama realiu laiku, visų Europos sostinių politiniams lyderiams kasdien keičiant pozicijas, o ant Kyjivo krentant raketoms.
Kai ministro pirmininko pavaduotojas Maskvoje pirmadienį pagrasino sustabdyti gamtinių dujų srautus dujotiekiu „Nord Stream 1“, kuriuo pernai atkeliavo 38 proc. į Europos Sąjungą importuotų dujų, Briuselio politikos formuotojai kaip tik baigė ruošti naują planą, skirtą per ateinančius devynis mėnesius sumažinti rusiškų dujų pirkimus daugiau nei dviem trečdaliais.
Tuo tarpu Vašingtone ir Londone jau buvo paskelbti draudimai rusiškai naftai – nelaukiant, kol išsijudins europiečiai sąjungininkai. Didžiausios ES ekonomikos požiūris krizės metu nedelsiant pasikeitė: Vokietija įsipareigojo skirti 200 milijardų eurų, kad daugiau nei dešimtmečiu paskubintų savo tikslą naudoti 100 proc. atsinaujinančią energiją.
Jei Europa prieš karą turėjo nustačiusi ilgalaikę politinę darbotvarkę iki amžiaus vidurio, reaguojant į visuotinį atšilimą, pertvarkyti savo energijos išteklius, tai dabar energetikos klausimas tapo dar aktualesnis: ką galima nuveikti jau iki kitos žiemos, siekiant atriboti Rusijos ekonomiką nuo jos pagrindinės pirkėjos Europos? O galbūt net iki kito mėnesio, jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įgyvendins savo grasinimus į ES ir JAV sankcijas atsakyti energetiniu embargu?
Karas Ukrainoje jau atskleidė, kad šiuolaikinę finansų sistemą galima panaudoti kaip ginklą iki šiol neregėtais būdais. Tą patį galima pasakyti ir apie energiją. Europai teks patikrinti, ką galima pasiekti karo pagrindu – gyvojoje atmintyje neatmenamo skubėjimo metu, dabar, kai beveik nebeliko Antrajį pasaulinį karą mačiusios kartos.
Toliau vardijamos naujos galimybės, kuriomis būtų galima remtis staiga likus be rusiško iškastinio kuro.
Rusiško iškastinio kuro atsisakymas
