Tokiems kaip „Amundi Pioneer Asset Management“ ir „Brandywine Global Investment Management“ atsakymas gali slypėti aukštesnio pajamingumo besivystančiose rinkose arba dideliuose žaliavų gamintojuose, kurie iš kylančių kainų, tikėtina, gaus naudos. „Goldman Sachs Group Inc.“ analitikai daugiau dėmesio skiria centrinių bankų politikai, kuri gali tapti palankesnė FX prekybai ir pratęsti palūkanų kėlimo ciklus, nepaisant didėjančios infliacijos rizikos. O dar kiti nusiteikę tiesiog slėptis doleryje – didžiausioje pasaulyje rezervinėje valiutoje ir įprastame turto prieglobstyje.
Tai rodo, kaip plačiai išplitusi visuotinė infliacijos baimė: FX prekiautojams tenka sėsti ir mąstyti. Kylančios kainos – tipiškas ženklas, kad vertėtų vengti spekuliacijos valiuta – yra taip plačiai paplitusios, kad prekiautojai kontempliuoja egzotiškas valiutų poras, siūlančias santykinę vertę, ir svarsto, ar centriniai bankai nukryps nuo tradicinių priemonių, kad suvaldytų vartotojų kainų kilimą, bet nesužlugdytų augimo.
„Visada manėme, kad rinka nepakankamai įvertina infliacijos keliamą makro riziką“, – teigia Pareshas Upadhyaya, „Amundi Pioneer“, prižiūrinčios 316 mlrd. dolerių, valiutų strategijos direktorius.
Iki šiol doleris laikėsi puikiai, skatinamas Federalinio rezervo banko politikos griežtinimo perspektyvos ir pasitikėjimo, kad banko pareigūnai sugebės sukontroliuoti kainų spaudimą. Nepaisant itin neigiamo realaus pajamingumo – obligacijų palūkanų normos, atsižvelgiant į infliaciją, – doleris šiais metais nukonkuravo beveik visas kitas pagrindines valiutas, ir daugelis stebėtojų prognozuoja, kad išliks stiprus ir 2022 m.
Šį mėnesį paskelbta „Bank of America“ apklausa parodė, kad investuotojų dolerio pozicionavimas ir nuomonės yra agresyviausios nuo 2015 m., o kaip pagrindines 2022 m. rizikas respondentai įvardijo centrinio banko politikos sugriežtinimą ir infliaciją.
Tokia pati nuostata į rizikas atsispindėjo ir pasaulinėje „Markets Live“ apklausoje. Daugiau nei 30 proc. iš maždaug 700 respondentų infliaciją paminėjo kaip vieną didžiausių susirūpinimų ir dažnai siejo kainų kilimo riziką su centrinių bankų atsilikimu nuo kreivės arba per greitu sugriežtinimu.
Tokie būgštavimai nėra naujiena Jackui McIntyre’ui, Filadelfijoje įsikūrusiam „Brandywine“ pinigų valdytojui, tačiau jis teikia pirmenybę su ištekliais susietoms valiutoms kaip būdui gauti teigiamą priėjimą prie pasaulinių infliacinių rizikų. Šiuo metu jis turi ilgas pozicijas Australijos ir Kanados dolerių, taip pat Norvegijos kronos atžvilgiu, pirmenybę teikdamas sandorių įvertinimui jenomis ir eurais, o ne JAV doleriais.
„Tikimės, kad žaliavų kainos išliks bent jau stabilios ir iš tikrųjų kils ir toliau“, – sakė jis.
Jis taip pat pabrėžė, kad kai kuriems centrinių bankų valdytojams infliacijai tapus potencialia problema, daugelis tų, kurie anksčiau galbūt norėjo žemesnio valiutos kurso, dabar gali būti nusiteikę kėlimui.
„Jei infliacija taps vis didesniu rūpesčiu, o panašu, kad taip ir bus, manau, galėtume pereiti į tokią aplinką, kurioje šalys ne tik toleruotų, bet ir noriai priimtų stipresnę valiutą“, – teigė J. McIntyre’as.
Žinoma, tai, kaip centriniai bankai nuspręs reaguoti – ir jų pasirinktų priemonių efektyvumas kovojant su dabartine infliacijos grėsme – reikšmingai paveiks valiutų elgseną.
Europa irgi susiduria su infliaciniu spaudimu, tačiau euro zonos pinigų institucija, regis, turi mažiau erdvės nei kai kurios kitos atsiremti į palūkanų normas. Londono „Goldman Sachs“ ekonomisto Michaelo Cahillo nuomone, investuotojai gali apsisaugoti pasinaudoję kaimyninių šalių, kurių centriniai bankai galbūt galės reaguoti veiksmingiau, valiutomis.
Infliacijai toliau didėjant, Šveicarijos nacionalinis bankas – institucija, istoriškai rinkoms turėjusi didelės įtakos – veikiausiai nesiims veiksmų, kad apribotų franko vertę, sakė jis. Be to, ši valiuta galėtų tapti tinkamu prieglobsčiu, jei europinės infliacijos rizikos taip pat pradės daryti įtaką augimui. Visa tai reiškia, kad, M. Cahillo nuomone, frankas vis dar gali pakilti euro atžvilgiu.
Pasak M. Cahillo, Švedija taip pat galėtų pasiūlyti galimybių, jei infliacija paskatintų ryžtingesnį vietinio centrinio banko posūkį, galintį pakelti kroną ES bendrosios valiutos atžvilgiu. Šį požiūrį jis palaiko per opcionais pagrįstą statymą, kuris išmokamas, jei euras pasiekia tam tikrą lygį Švedijos ir JAV valiutų atžvilgiu.
P. Upadhyaya iš „Amundi Pioneer“, savo ruožtu, mato Australijos dolerio potencialą pakilti Naujosios Zelandijos dolerio atžvilgiu, motyvuodamas tuo, kad kol kas nepakankamai atsižvelgiama į Australijos rezervų banko sugriežtinimą, palyginus su Naujosios Zelandijos analogu.
Jis taip pat peržiūrėjo nišines besivystančių rinkų valiutas, kurios duoda didesnį pajamingumą – tiek nominalų, tiek realų. P. Upadhyaya jau užėmė ilgas pozicijas Egipto svaro, Kazachstano tengės ir Uzbekistano sumo atžvilgiu, ir mano, kad potencialo turi ir Indijos bei Indonezijos rupijos. „Atsižvelgiant į nepastovumą, jų perspektyvos labai patrauklios“, – sako jis.
Kita vertus, investuotojams gali ir neprireikti naršyti egzotiškų valiutų, jei doleris ir toliau taip sparčiai augs. „Bloomberg Dollar Spot“ indeksas šiais metais pakilo 5,4 proc. ir tikisi didžiausio metinio prieaugio nuo 2015 m.
„Morgan Stanley“ prognozuoja, kad ryžtingas Federalinio rezervų banko atsakas, palyginus su didžiausiais išsivysčiusių rinkų kolegomis, sustiprins prie infliacijos priderinto pajamingumo pranašumą, kurį turi Amerikos palūkanų rinka, ir kad doleris iš to tik išloš, bent jau pirmoje 2022 m. pusėje.
„Tai turėtų palaikyti JAV dolerio stiprumą, ypač lyginant su mažo pajamingumo valiutomis, kurios jautresnės realiam pajamingumui“, – šio mėnesio pranešime klientams rašė analitikai, vadovaujami Matthew Hornbacho.
