Pasak Purdue universiteto žemės ūkio ekonomisto Toddo Kuethe’o, dirbama žemė pastaraisiais metais tapo patraukli tiek instituciniams investuotojams, tiek turtingoms šeimoms, nes jos grąža paprastai stabili ir silpnai koreliuoja su kitomis turto klasėmis. Turto valdytojai teigia, kad vis daugiau investuotojų ieško būtent to, siekdami apsidrausti nuo infliacijos, mat šiuo metu vartotojų kainos kyla sparčiausiai per kelis pastaruosius dešimtmečius.
„Nė vienas mano institucinis pokalbis telefonu per pastaruosius šešis mėnesius neapsiėjo be diskusijos infliacijos tema. Prieš penkerius metus apie tai išvis nekalbėdavome“, – pastebi Stephenas Johnstonas, Kalgaryje įsikūrusios „Veripath Farmland Partners LP“, kurios valdomuose portfeliuose yra 90 000 akrų Vakarų Kanados dirbamos žemės, vadovaujantis partneris.
Tokios pat nuotaikos tvyro ir Monrealio „Fiera Comox Partners“: maždaug du trečdaliai bendrovės valdomų 1,7 mlrd. Kanados dolerių (1,3 mlrd. USD) yra investuoti į dirbamą žemę nuo JAV iki Australijos. Apsauga nuo infliacijos klientams tapo „ypatingai svarbi“, pažymi generalinis direktorius Antoine’as Bissonas-McLernonas.
Remiantis JAV žemės ūkio departamento atlikta apklausa, JAV žemės ūkio nekilnojamojo turto vertė birželio mėnesį, lyginant su praėjusiais metais, išaugo 7 proc. iki vidutiniškai 3380 dolerių už akrą. Tai didžiausias pabrangimas nuo 2014 m.
Istoriškai tarp infliacijos ir dirbamos žemės buvo „pakankamai stiprus“ ryšys, nes žemės ūkiui naudinga, kai maisto prekių kainos pakyla, sakė T. Kuethe’as iš Purdue universiteto. Tačiau yra ir kitų veiksnių, didinančių žemės vertę, įskaitant žemas palūkanų normas ir pasaulinės prekybos įtampos švelnėjimą, pridūrė jis.
Investicijos į dirbamą žemę paprastai domina didesnes institucijas, tokias kaip pensijų fondai, arba turtingus asmenis. Remiantis žurnalo „Land Report“ reitingu, Billas Gatesas ir jo buvusi žmona Melinda French Gates pernai turėjo didžiausią privatų dirbamos žemės turto portfelį JAV. Į žemės ūkį orientuoti fondai lobsta iš susidomėjimo turtu, reikalaujančiu specialių žinių, kurių daugelis investuotojų neturi.
„Jei domiesi infrastruktūra, gali eiti ir nusipirkti apmokestintą kelią už 4 milijardus dolerių. O žemės ūkis – vis dar labai fragmentuota rinka, daugiausia priklausanti šeimoms, – teigia A. Bissonas-McLernonas. – Reikia rasti tinkamą modelį, kad galėtum iš tikrųjų padidinti mastelį.“
A. Bissono-McLernono ir S. Johnstono požiūriai skiriasi. „Fiera Comox“ užmezga partnerystes su ūkininkais, turinčiais plėtros planų, ir tampa turto bendrasavininke. Bendrovės investicijos labai įvairios – nuo migdolų sodų Kalifornijoje iki pieno ūkių Naujojoje Zelandijoje, iš viso 200 000 akrų dirbamos žemės. Kanadoje į dirbamą žemę „Fiera Comox“ dar neinvestavo.
„Veripath“, kuri 2007 m. pradėjo veikti kitu pavadinimu, daro priešingai: įsigytą žemę vėl išnuomoja ūkininkams, o jos interesų sritis – Kanados prerijos. Abi bendrovės potencialių pardavėjų paieškai pasitelkia platų kontaktų tinklą.
Žemės karštinė
Dirbama žemė ne visada buvo patraukli investicija. Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje atsirado kelios JAV kompanijos, užsiėmusios investicijomis į dirbamą žemę, tačiau joms buvo nelengva konkuruoti su klestinčia akcijų rinka, rašoma Madeleine Fairbairn, Kalifornijos universiteto Santa Kruze profesorės, 2020 m. išleistoje knygoje „Aukso laukai: pasaulinės žemės karštinės finansavimas“ („Fields of Gold: Financing the Global Land Rush“). Tačiau išaugusios žaliavų kainos 2000-ųjų viduryje padidino dirbamos žemės vertę, rašo M. Fairbairn, ir jos patrauklumas išaugo: žemė pradėta suvokti kaip saugus turto prieglobstis.
A. Bissonas-McLernonas šį bumą stebėjo savo akimis. 2011 m. Kanados viešojo sektoriaus pensijų investicijų valdyboje jis įkūrė gamtos išteklių padalinį, prižiūrintį 2 milijonų akrų medienos ir dirbamos žemės pirkimą.
Po penkerių metų jis ir du buvę PSP vadovai kartu su pasaulinio turto valdymo firma „Fiera Capital Corp.“ įkūrė naują bendrovę. „Fiera Comox“, taip pat investuojanti į privatų kapitalą ir privatų kreditą, per artimiausius dvejus ar trejus metus planuoja padvigubinti savo valdomą turtą, įskaitant dirbamą žemę.
Sandorio planavimas ir sudarymas gali užtrukti ne vienerius metus, įskaitant kelis mėnesius patikrinimų – nuo vandens suvartojimo iki augimo perspektyvų. Pasak A. Bissono-McLernono, ūkininkai taip pat nori būti tikri, kad investuotojai įsipareigos ilgam laikui.
Pasaulinė žemės karštinė paskatino plėtros tyrinėtojų susirūpinimą, ypač kai investuotojai, o kartais ir vyriausybės, perka arba nuomoja žemę neturtingose šalyse. Kritikai šią tendenciją vadina „žemės grobimu“.
Kai kurios Kanados provincijos riboja užsienio nuosavybės teisę į dirbamą žemę. 2015 m. Saskačevanas įvedė priemones, skirtas uždrausti pensijų fondams pirkti dirbamą žemę, sujaukdamas planus Kanados pensijų investicijų valdybai, kuri buvo ką tik įsigijusi ten dešimtis tūkstančių akrų ir planavo įsigyti dar daugiau.
„Fiera Comox“ bendros rizikos ir bendro pelno modelis padeda kompanijai įvertinti savo verslą pagal aplinkosaugos, socialinius ir valdymo kriterijus.
Žemės ūkyje atsakinga praktika reiškia pesticidų atsisakymą, pardavimą vietinėje rinkoje, užuot eksportavus, ir sąžiningą atlyginimą, teigia Francois Boutinas-Dufresne, Monrealio ESG tyrimų firmos „Sustainable Market Strategies“ vadovaujantis partneris. Pasak jo, norėdami įsitikinti, kad įsipareigojimai realūs, investuotojai turėtų samdyti savo pačių vertintojus.
A. Bissonas-McLernonas sako, kad jis ir jo kolegos dalyvauja visų savo verslų valdybose ir skiria daug laiko išsamiam patikrinimui. Ypatingą dėmesį kompanija skiria išteklių, ypatingai vandens, naudojimo mažinimui. Jis pasakojo, kad 4000 akrų sode, kuriame auginami migdolai – daug vandens reikalaujantys augalai –buvo pasodinti efektyvesni sodinukai ir pakeista drėkinimo infrastruktūra.
„Jei ketinate įžengti į šią erdvę, turite įsitikinti, kad galėsite pagerinti situaciją, – pabrėžė A. Bissonas-McLernonas. – Šioje pramonėje išlošite tik tuo atveju, jei sugebėsite sumažinti naudojamo vandens kiekį.“
