Jam tenka uždaryti numerius dėl valytojų trūkumo ir apriboti vakarieniaujančių svečių skaičių, „nes nerandame virėjų“. Tuo pat metu jis didina atlyginimus ne tik tam, kad užpildytų vakansijas savo viešbutyje, įsikūrusiame į pietus nuo Londono, bet ir tam, kad neišsilakstytų esami darbuotojai. Net 30 proc. padidinus antrojo virėjo atlyginimą iki 36 000 svarų „nėra garantijų, kad pavyks jį nusamdyti“, – sakė direktorius.
„Klesti kone pasipūtėliškas požiūris, – teigė jis. – Jie pateikia kelias paraiškas, pasirašo kelias sutartis ir pasirenka tą, kurios nori.“
M. Janmohamedo patirtis – reta akimirka, kai darbuotojai turi pranašumą derantis dėl atlyginimo, o tai laikui bėgant turėtų padėti palaikyti paklausą ir pakelti gyvenimo lygį.
Tačiau tai kelia grėsmę platesnei ekonomikai. Nesugebėjimas rasti darbuotojų gali apriboti postpandeminio atsigavimo tempą. Didesnis užmokestis darbuotojams reiškia, kad Anglijos bankas gali pastebėti, jog infliacija, kurią jam reikia numalšinti, neketina niekur trauktis.
Pasak Anglijos banko pareigūnų, skausmas Didžiojoje Britanijoje atrodo aštresnis nei JAV ir euro zonoje, nes „Brexit“ ir pandemijos pasekmės susidėjo į viena. Prieš atsirandant omikron atmainai, EBPO perspėjo, jog nuolatinis darbuotojų trūkumas Jungtinėje Karalystėje gali sulėtinti sparčiausią (kaip prognozuojama) augimo tempą tarp Didžiojo septyneto ekonomikų.
Tuo tarpu darbo užmokesčio infliacijos grėsmė padeda paaiškinti, kodėl plačiai tikimasi, kad BOE padidins palūkanų normas anksčiau už JAV Federalinį rezervą.
Michaelas Saundersas, BOE politikos formuotojas, vienas iš nedaugelio lapkričio mėnesį balsavusių už palūkanų kėlimą, praėjusią savaitę atmetė oficialią centrinio banko prognozę, kad kitais metais darbo užmokesčio augimas sumažės nuo bazinių 4,5 proc. iki apytikriai 2 proc.
„Man rodos, užuot sulėtėjus baziniam vidutiniam užmokesčiui, kitais metais užmokesčio susitarimai dar sustiprės, nes darbo rinka yra įtempta“, – sakė jis penktadienį.
Benas Broadbentas, banko valdytojo pavaduotojas, kurio požiūris atsargesnis, pirmadienį sakė, kad įtempta šalies darbo rinka daro „nuolatinį spaudimą didinti atlyginimus“.
M. Janmohamedui, esančiam tolimajame darbo rinkos svetingumo sektoriaus spaudimo gale, įrodymai akivaizdūs. „Imamės gynybinių priemonių, didindami vertinamiems darbuotojams atlyginimą, kol patys nepaprašė, kad atgrasintume juos nuo išėjimo“, – teigia jis.
„Dabartinė infliacija anaiptol ne laikina. Viskas pabrango, nuo atlyginimų iki vyno, nuo maisto iki elektros, ir mums tėra vienintelė išeitis: pakelti savo kainas.“
Trijų patiekalų vakarienės kainą jis pakėlė nuo 28 iki 34 svarų, o „banketų, kurių kaina anksčiau siekė apie 35–40 svarų asmeniui, neberengiame už mažiau nei 50 svarų“.
Klausimas centrinių bankų pareigūnams: ar didesni atlyginimai sugrąžins žmones į darbą, kad būtų užpildyta rekordiniai 1,3 milijono laisvų darbo vietų? Tai svarbu, nes nuo pandemijos pradžios ir oficialaus Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos dingo maždaug pusė milijono darbuotojų, nutrūkus žemyno tiekiamam darbo jėgos srautui.
Pasak Užimtumo studijų instituto direktoriaus Tony Wilsono, Jungtinės Karalystės dalyvavimo darbo rinkoje atotrūkis – apytikris žmonių, kurie būtų galėję dirbti, jei nebūtų kilusi pandemija, skaičius – iš viso siekia apie 900 000.
Tai beveik 3 proc. prieš pandemiją buvusios darbo jėgos – ir apytikriai dabartinis vakansijų lygis.
Daug kas priklausys nuo to, ar įmonės sugebės pritraukti naujai „neaktyvius“ asmenis į darbo vietas. Jei jie sugrįš, spaudimas atlyginimams sumažės. BOE teigė, kad būtent ši dinamika lems politiką, o iždas taip pat atidžiai stebi pokyčius.
Kur dingo visi tie darbuotojai – mįslė.
Šalyje yra likę maždaug 200 000 mažiau ES piliečių, rodo oficiali statistika, o 360 000 daugiau jaunesnių nei 65 metų žmonių yra neaktyvūs – nei dirba, nei ieškosi darbo. Be to, jei būtų išlikusios normalios priešpandeminės tendencijos, darbo jėga būtų padidėjusi maždaug 300 000.
Atskira T. Wilsono, M. Saunderso ir Jonathano Haskelio, dar vieno BOE sprendimų priėmėjo, analizė parodė, kad daugelį iš darbo rinkos pasitraukusių asmenų gali būti keblu parvilioti atgal, o tai sustiprintų spaudimą didinti atlyginimus.
Nuo 2020 m. vasario mėnesio 60 000 jaunesnių nei pensinio amžiaus žmonių pasiskelbė esą „pensininkai“, o maždaug 150 000 daugiau asmenų šiuo metu yra „susirgę ilgam“.
T. Wilsonas sakė, kad šie skaičiai greičiausiai atspindi darbo jėgos „atitrūkimą“ nuo žmonių, kurie gali sirgti depresija ar jaustis prislėgti. Dar 20 000 žmonių gali varginti „užsitęsęs Covid“. Darbdaviams gali būti sunku tarp tų 230 000 buvusių darbuotojų rasti norinčių dirbti.
Visgi vilties yra. Didžiausias neaktyvumo padidėjimas nuo pandemijos pradžios pastebėtas tarp jaunimo – studentų skaičius išaugo net 230 000. Iš jų tik 28 proc. dirba, nors prieš 2008 m. finansų krizę dirbančių studentų buvo 35 proc.
T. Wilsonas sakė, kad jei įmonės labiau pasistengtų ieškoti darbuotojų tarp tų trijų milijonų studentų, joms gali pavykti įtikinti dirbti bent 200 000 žmonių.
Universaliojo kredito darbo intensyviai ieškančiųjų grupėje taip pat yra keliais šimtais tūkstančių žmonių daugiau nei prieš pandemiją. Dėl to jiems kyla pavojus prarasti dalį socialinių pašalpų, nebent jie tikrai pasistengs rasti darbą, o tai vėlgi reikštų užpildytas vakansijas.
Daugelis jų neturi išlaikytinių, rodo oficialūs duomenys, todėl jiems lengviau persikraustyti ten, kur darbo yra.
M. Janmohamedas nusiteikęs pesimistiškai.
„Daugelis mūsų pramonės atstovų uždirba antrąsias šeimos pajamas ir per pandemiją nusprendė verčiau turėti daugiau laisvo laiko, – sakė jis. – Jie nusprendė, kad naktimis triūsti virtuvėje nėra toks gyvenimo būdas, apie kokį jie svajoja.“
