Nepaisant tropinio klimato ir didžiausių derlingos žemės plotų Pietryčių Azijoje, šalies ūkiams dažnai trūksta kapitalo, patirties ir technologijų, kad galėtų efektyviai veikti. Ūkininkaujančios šeimos vidutiniškai uždirba 26,6 mln. rupijų (1876 dolerių) per metus – maždaug pusę minimalaus atlyginimo, o darbas yra sunkus, neužtikrintas ir priklausomas nuo oro kaprizų.
Tai reiškia, kad ūkininkų populiacija jau seniai mažėja, ir 270 mln. žmonių tauta priversta pasikliauti būtiniausių produktų, tokių kaip cukrus, sojos pupelės ir svogūnai, importu. Visgi panašu, kad tendencija gali pasikeisti: maždaug 1,6 mln. ūkininkų buvo apmokyti nuo tada, kai 2019 m. gruodį buvo paskelbta naujoji programa, teigia Dedi Nursyamsi, Žemės ūkio ministerijos žmogiškųjų išteklių plėtros agentūros vadovas.
Nors į šį skaičių įeina ir kai kurie senieji ūkininkai, norintys patobulinti turimus įgūdžius, vyriausybė teigia, kad dauguma programos dalyvių – ūkininkavimo naujokai.
„Turime sutelkti dėmesį į jaunosios kartos ūkininkus, kurie yra kūrybingesni ir lanksčiau prisitaikantys prie pokyčių“, – teigia D. Nursyamsi. Programoje pabrėžiamas potencialas taikyti naujoves, užuot puoselėjus senąsias tradicijas.
Mokymai 19–39 metų asmenims siūlomi per kaimo mokyklas ir tarptautines darbo programas tokiose šalyse kaip Japonija, Pietų Korėja ir Australija. Galima išmokti įvairių naudingų įgūdžių – nuo dirvožemio priežiūros iki internetinės rinkodaros ir įrangos, pvz., išmaniųjų šiltnamių, valdymo.
37-erių metų Didinas Silahudinas – vyriausybės ambasadorius Siandžuro (Cianjur) mieste, Vakarų Javoje. Nuo 2008 m. jis išbandė įvairius pasėlius, įskaitant kajeno pipirus ir pomidorus, ir neseniai buvo apmokytas kultivacijos technologijos. Tai padėjo jam „užtikrinti geresnį gamybos valdymą ir derliaus nuėmimo grafikus, taip pat sodinimą atsižvelgiant į rinkos paklausą“, – sakė jis.
„Vyriausybė siekia pritraukti tūkstančius naujų jaunųjų ūkininkų, – pasakojo jis. – Taip pat svarbu užtikrinti, kad esami jaunieji ūkininkai galėtų ir toliau augti.“
Vakarų Java, didžiausia Indonezijos provincija, turi savo programą, skirtą pritraukti būsimuosius ūkininkus. Pagal schemą, kurioje daugiausia dėmesio skiriama didelės maržos prekėms, tokioms kaip dekoratyviniai augalai ir putpelių kiaušiniai, siūlomi nedideli žemės sklypai, tiekimo sandoriai ir paskolos iki 50 mln. rupijų.
Anot provincijos ekonomikos biurui vadovaujančio Benny Bachtiaro, beveik 9900 „milenialsų“ jau pateikė paraiškas, o 55 pradėjo programą.
Prireiks ne vienerių metų, kol bus galima įvertinti platesnį programos poveikį. 2021 m. vasarį Indonezijoje buvo 38,8 mln. ūkininkų – 2,5 proc. mažiau nei 2018 m. Visame pasaulyje žemės ūkio darbininkų mažėja jau kelis dešimtmečius, kadangi automatizacija panaikina ankstesnius vaidmenis, o jauni žmonės gręžiasi į geriau apmokamus ir mažiau fizinių pastangų reikalaujančius darbus miestuose.
Valdyti sėkmingą ūkį nėra taip paprasta. Per pandemiją žlugus Fajaro Oktavianto paukštininkystės verslui Kulon Progo mieste, Džogjakartoje, 29-erių metų vyras pamėgino sodinti arbūzus. Tačiau derlius nebuvo pakankamai geras, kad atneštų pelno.
„Sunkiausias dalykas yra pergudrauti dirvožemio sąlygas“, – prisipažino jis, kaltindamas patirties stoką.
Budimanui, kuriam 39-eri metai ir kuris prisistato tik vienu vardu, sekasi geriau, tačiau Kulon Proge jis ūkininkauja jau ilgiau nei dešimtmetį. Vyras pabandė auginti ryžius ir čili pipirus, bet geriausiai jam sekėsi su arbūzais.
Ūkininkas turi mokėti žongliruoti dirvožemio ir trąšų sąlygomis, orais, sodinimo grafikais ir rinkos kainomis, pažymėjo jis ir pridūrė, kad rasti tinkamą balansą gali būti tikrai naudinga.
„Vis dar tikiu, kad ūkininkavimas gali būti finansiškai produktyvesnis už darbą biure, – sakė jis. – Ir daugybę kartų.“
