Nekilnojamojo turto kainų bumas padidino atotrūkį tarp pasiturinčiųjų ir nepasiturinčiųjų, pakurstė pyktį dėl nelygybės būsto srityje ir kaltinimus, esą nekilnojamojo turto rinkos yra sugedusios, neveikiančios ir nesąžiningos. Nors kai kas pasinaudojo kylančia verte, daugelis susiduria su didelėmis nuomos kainomis, standartų neatitinkančiais pastatais arba sparčiai augančiomis namų kainomis, dėl kurių būsto nuosavybė tampa nepasiekiama.
Praėjusią savaitę Berlyne nusivylimas sustiprėjo. Rinkėjai palaikė radikalų pasiūlymą nacionalizuoti stambius nekilnojamojo turto valdytojus, skirtą pažaboti nuomos kainas ir išspręsti būsto krizę mieste.
„Mes, berlyniečiai, nebenorime daugiau finansuoti didžiųjų korporacijų pelnų mokėdami užkeltus nuomos mokesčius“, – sakė Jenny Stupka iš grupės, iniciavusios referendumą.
Atotrūkis būsto sferoje dažnai siejamas su kartomis, kai jaunimas neretai išstumiamas iš rinkos. Nevienodi ekonominiai koronaviruso pandemijos padariniai dar labiau išryškina šią atskirtį. Kol gerai apmokami vadinamieji „baltųjų apykaklių“ darbuotojai glaudėsi savo namuose įsirengtuose biuruose, daugelis mažiau apmokamą darbą dirbančių žmonių, jau ir taip sunkiai besiverčiančių, prarado darbą ir pajamas. Tuo pat metu visose 27 Europos Sąjungos šalyse būsto kainos 2020 metais augo sparčiau nei infliacija, – tokios tendencijos nebuvo pastebėta mažiausiai du dešimtmečius.
Nuo 2010 metų kainos euro zonoje šoktelėjo daugiau nei 30 procentų. Nuomos kainos per tą patį laikotarpį pakilo 15 proc., dėl to daugelis gyventojų pajuto papildomą finansinį spaudimą. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perspėjo, kad tai „nerimą kelianti nelygybės tendencija“, kuri tik blogėja.
Visame žemyne svajojančių įsigyti ar nuomotis būstą ir kitų žmonių istorijose gausu nusivylimo.
Nuomos našta
Kitados pigioje sostinėje Berlyne nuomos rinka buvo supurtyta kiek anksčiau šiais metais, kai Vokietijos Konstitucinis Teismas panaikino įstatymą, kuriuo buvo nustatyta viršutinė riba. Toks žingsnis išprovokavo protestus ir neseniai įvykusį referendumą, kuriuo siekta priversti dideles įmones parduoti savo nekilnojamąjį turtą miesto valdžiai gerokai mažesnėmis nei rinkos kainomis. Nepaisant rezultato, neaišku, ar vietos valdžia laikysis plano, kuris gali pakurstyti ilgalaikius teisinius ginčus.
Marie Sakellariou, 35-erių metų vieniša motina, gyvenanti Berlyno Noikelno rajone, yra viena iš tų, kurias tiesiogiai paveikė nuomos mokesčių įšaldymo panaikinimas. Kilusi iš Paryžiaus, ji persikėlė čia dirbti šešeriems metams. Iš pradžių, pasakoja ji, toks sprendimas suteikė jai finansinės laisvės, kurios ji negalėjo tikėtis savo šalyje. Bet balandį jos nuomos mokestis tikra to žodžio prasme per naktį išaugo 300 eurų. Norėdama sutaupyti, ji ėmė svarstyti išsikeisti savo trijų kambarių butą į mažesnį, bet tai nebūtų daug ką pakeitę, todėl ji liko.
Vokietijoje, kur beveik 50 proc. namų ūkių yra nuomininkai, vidutiniškai vienas žmogus būstui išleidžia kiek daugiau nei ketvirtadalį savo disponuojamų pajamų. Dabar M. Sakellariou beveik pusę savo pajamų išleidžia nuomai – tam tikrų maisto produktų ir sūnaus plaukimo ir muzikos pamokų sąskaita.
„Kapitalizmas nuvylė daugelį iš mūsų, – sakė ji. – Net ir aš, turinti gerą, vidutines pajamas užtikrinantį darbą, sunkiai verčiuosi, o yra daugybė žmonių, kuriems sekasi gerokai prasčiau nei man.“
Gyventi savo namuose
Jaunesni žmonės yra ypač pažeidžiami dėl nepatikimų, nesaugių gyvenimo sąlygų. Jie dažnai pasijunta įkalinti prastai apmokamuose, laikinuose darbuose ir rečiau nei ankstesnės kartos atstovai gali sau leisti įsigyti nuosavą būstą.
Graikija, kur nedarbas vis dar viršija 15 proc., yra kraštutinis pavyzdys, kai daugiau nei 62 proc. 25-34 metų amžiaus žmonių gyvena su tėvais.
Tiems, kurie išsikrausto, dažnai tenka taupyti centus, kad išgyventų. Išlaidos būstui vidutiniškai sudaro apie 40 proc. disponuojamų pajamų, tai yra dvigubai daugiau už ES vidurkį, ir 37 proc. gyventojų turi įsiskolinimų už būsto paskolą, nuomą ar komunalines paslaugas.
36-erių metų Nelly Sotirou iki šiol gyvena su savo tėvais netoli Pirėjo miesto, pagrindinio šalies uosto. Dėl sveikatos problemų jai teko neseniai atsisakyti „gana gerai apmokamo“ darbo, kuris garantavo jai 1 100 eurų mėnesines pajamas. Bet to nepakako, kad ji galėtų išsinuomoti padorią vietą gyventi. Būstas su naujais langais, gražiomis grindimis ir be pelėsio ant sienos būtų kainavęs 500-600 eurų.
Šiuo metu N. Sotirou ieško naujo darbo, bet ji gerai supranta, kad išsikraustymas iš tėvų namų nebūtų finansiškai naudingas, net jei gyvenimas namuose turi savo kainą.
„Turiu ribotą pasirinkimą, kai noriu pasikviesti ką nors į svečius ar daryti, ką noriu, – sakė ji. – Bet geriau liksiu čia nei gyvensiu viena ir suksiu galvą, kaip susimokėti už nuomą ir maisto produktus, ir negalėsiu niekur išeiti ar pakeliauti.“
Ilgalaikiai randai
Airija, esanti kitoje žemyno pusėje, bando įveikti savo būsto krizę, kaip ir ilgam įsirėžusius 2008 metų nekilnojamojo turto rinkos krizės randus.
Būsto nuosavybės dalis sumažėjo žemiau 70 proc., kai tuo tarpu vienu metu „keltų tigro“ metais ji siekė beveik 82 procentus. Būstų stygius kursto naują kainų šuolį, o brangesnė nuoma reiškia, kad nuomininkai išleidžia didesnę savo pajamų dalį, ir tai, savo ruožtu, apsunkina jų galimybes sutaupyti pradiniam įnašui.
Carly Bailey, vietos tarybos narė iš pietinio Dublino, kartu su savo vyru nuomojasi savo namą ir turi mažai vilčių, kad kada nors vėl galės jį įsigyti. Jie susidūrė su sunkumais maždaug 2010 metais, kai neįstengė grąžinti hipotekos paskolos ir bendradarbiavo su savo kreditoriumi, kol šis pardavė jų skolą fondui, kuris perka neveiksnias paskolas. Prislėgta skolų naštos už būstą, Bailey'ių šeima susitarė su banku, kad parduos savo namą su sąlyga, jog jis nesikreips į porą dėl likusių įsiskolinimų. Fondas buvo kitos nuomonės, ir galiausiai C. Bailey kreipėsi dėl bankroto 2018 metais.
„Jau geriau apskritai nebūčiau turėjusi namo, nei pasiėmusi hipotekos paskolą, įsigijusi nuosavą namą, tiek daug į jį investavusi ir galiausiai praradusi“, – sakė ji.
Eksperto nuomonė
- „Bloomberg Economics“ analizė rodo, kad būsto rinkos demonstruoja 2008 metų burbulo požymių, perspėjančių apie finansinį disbalansą ir gilėjančią nelygybę.
- Tarptautinių atsiskaitymų bankas įspėjo savo metinėje ataskaitoje, kad būsto kainos pandemijos metu kilo sparčiau nei būtų galima manyti vadovaujantis pagrindinius rodikliais, ir todėl, jei padidėtų skolinimosi išlaidos, sektorius taptų labiau pažeidžiamas.
- Europos centrinis bankas (ECB) pradės svarstyti savininko užimamo būsto išlaidas vertindamas infliaciją 19-oje euro zonos šalių, tuo patvirtindamas, kad kainų spaudimas didėja. Pasaulinės analogiškos institucijos sulaukia kritikos dėl būsto burbulo rizikos kurstymo.
Netinkamos sąlygos
Kai kuriose šalyse įperkamumas yra tik viena būsto rinkos istorijos dalis.
Rumunijoje, vienoje iš skurdžiausių Bendrijos šalių, ankštas, gyventojų perpildytas būstas ir nepakankamas šildymas – tai tik du pavyzdžiai, su kokiais sunkumais susiduria dalis žmonių. Vis dėlto labiausiai stulbina tai, kad praėjus keturiolikai metų po įstojimo į Bendriją kas penktas rumunas vis dar neturi tualeto, vonios ar dušo savo namuose. (Toliau reitinge rikiuojasi Lietuva, su kiek mažiau nei 9 proc. rodikliu).
Mariana Nastase ir jos vyras Marianas metų metus laukia, kol nuotekų sistema pasieks jų namus Ulmenio kaime, esančiame netoli Dunojaus upės, maždaug 65 km į pietryčius nuo Bukarešto. Jie paveldėjo šią vietą iš pernai mirusių Mariano tėvų. Be jos nebūtų įstengę išsiversti.
Per abu jie uždirba apie 800 eurų per mėnesį ir išlaiko du savo paauglystės amžiaus vaikus. Jie vėluoja grąžinti paskolą, kurią pasiėmė namo remontui.
„Čia neturime jokių galimybių gyventi geriau. Abu su vyru dirbame kiekvieną dieną ir vos sugebame pragyventi nuo vieno mėnesio iki kito, – atviravo Mariana. – Mes svarstėme galimybę išvykti iš šalies dėl geresnio atlyginimo, bet negalėjome palikti savo tėvų ir vaikų.“
Sėkmingi ėjimai
Nuo 2010 metų pradžios būsto kainos auga visose ES šalyse, išskyrus Ispaniją, Kiprą ir Italiją. Estijoje užfiksuotas stulbinantis būsto kainų šuolis – 130 procentų.
Lauriui Kooliui, 41-ų metų patarėjui komunikacijos klausimais iš Talino, šiame nekilnojamojo turto žaidime sekasi neblogai. Jis užaugo vadinamojoje „chruščiovkoje“, pigiame komunistiniame stiliaus 30 kvadratinių ploto bute, kuriame gyveno jo keturių asmenų šeima; čia buvo tik šaltas vanduo, tualetas be dušo ar vonios virtuvėje.
Jis buvo dar paauglys, kai 1991 metais subyrėjo Sovietų Sąjunga, ir buvo maždaug 35-erių, kai 2013 metais įsigijo savo pirmąjį vieno kambario butelį sostinės pakraštyje už 42 000 eurų (49 239 JAV dolerių).
Nuo tada jis du kartus keitė butus, šį pavasarį iš sandorio uždirbęs daugiau nei 60 proc. pelno – išskyrus remonto išlaidas, – prieš persikeldamas į 176 000 eurų vertės dviejų miegamųjų butą perspektyviame gyvenamajame rajone netoli miesto centro. Ir dabar jame tebegyvena.
„Kiekvienas būsto pirkėjas tikriausiai yra pagalvojęs, kad paskutinis pirkinys yra paskutinis – taip pat yra ir man“, – sakė jis. Bet vėlgi – jei rajonas vystosi kaip planuota, su restoranais, parku, naujomis statybomis ir link centro tiesiamais dviračių takais, „tuomet būtų galima ir iš šio pardavimo uždirbti pakankamai pinigų ir pasvarstyti apie dar vieną namų pakeitimą“.
