Tuo metu toks A. Álava požiūris buvo gana retas. Baskų Ordunijos miesto, kuriame ji gyvena, žmonės neslėpė skepticizmo, kai jos 3 000 vištų ėmė dėti brangius ekologiškus kiaušinius.
„Buvo platintojų, kurie paplekšnodavo man per nugarą, tarsi sakydami: „Na, pasižiūrėsime, kiek ilgai tu ištversi!“ – pasakojo moteris. Taigi, A. Álava ėmė pardavinėti savo produkciją tiesiogiai gretimoms įmonėms, stumdama pilną kiaušinių prikrautą vežimėlį nuo parduotuvės iki parduotuvės tol, kol rado pakankamai partnerių. „Šiandien aš turiu klientų, kurių nepajėgiu aptarnauti, nes tiesiog būnu išpardavusi visą produkciją“, – pripažįsta ji. Tarp jos klientų yra ir aukštos klasės restoranų, pavyzdžiui, „Azurmendi“, tris „Michelin“ žvaigždutes pelnęs restoranas, įsikūręs ant kalvos šlaito, Bilbao priemiestyje.
Pasak A. Álava, pradėti šį projektą ją paskatino vaikystėje regėti vaizdai, kai jos šeima papjaudavo viščiukus maistui. „Jų viduje būdavo tokie gumulai, panašūs į auglius“, – sakė ji. Ir tai paskatino ją susimąstyti apie tradicinio pašaro poveikį mėsai, kurią vartoja žmogus.
Laisvai laikomų vištų kiaušiniai Europoje – nebe naujiena, bet tvaraus ūkininkavimo praktikos vis dar nėra plačiai taikomos. Štai kodėl, laikydamiesi savo plano iki 2050 m. visiškai panaikinti planetą šildantį išmetamųjų teršalų kiekį, Europos Sąjungos politikos formuotojai pasiūlė „Farm to Fork“ strategiją, pagal kurią iki dešimtmečio pabaigos būtų perpus sumažintas pesticidų bei antibiotikų naudojimas ir ketvirtadalis visos žemės ūkio produkcijos būtų paversta ekologine.
Norint pasiekti tokių tikslų, prireiks išugdyti naują ūkininkų kartą – ūkininkų, norinčių pirmenybę teikti savo auginamų gyvulių – ir planetos – sveikatai. A. Álava turėjo realių galimybių įgyvendinti savo tikslą jau vien dėl to, kad galėjo naudotis savo tėvų žeme ir moderniausia technika. Įsilieti į verslą daug sudėtingiau tiems jauniems žmonėms, kurių ištekliai skurdesni.
41-ų metų Amets Ladislao studijavo istoriją baskų Vitorijos mieste, kai nusprendė veikiau pereiti mokytis į žemės ūkio mokyklą. Jos tėvai dirbo gamykloje, bet ji ilgėjosi gyvenimo ūkyje, kurį matė lankydamasi pas senelius. „Tai buvo tikra kaimo idilė“, – pasakojo ji. Ji svajojo turėti žemės sklypą, auginti šiek tiek vištų, keletą karvių ir pardavinėti užaugintą produktus vietos rinkoje.
Tačiau jos naujoji mokykla neišmokė jos ekologinio ūkininkavimo metodų, kuriuos ji norėjo pritaikyti, be to, jai teko atremti neigiamą požiūrį į jos karjeros pasirinkimą. Bet svarbiausia, A. Ladislao neišgalėjo įpirkti žemės, kad galėtų pradėti savo naująją veiklą.
Baigusi mokyklą, A. Ladislao dirbo čia viename ūkyje, čia kitame, kol galiausiai atrado „Bizkaigane“, žemės ūkio kooperatyvą Biskajoje, šiaurinėje Ispanijos provincijoje, įkurtą 1983 metais. Žemės ūkio grupė pasamdo jauną specialistą, kaskart į pensiją pasitraukus vyresnio amžiaus darbuotojui. „Tai skamba labai utopiškai, bet esame devyni darbuotojai, gauname devynias algas. Mes išmokėjome didžiulę paskolą, ir esame moki bendrovė“, – sakė ji.
Ūkininkai gamina daug įvairių sūrių, jogurto ir žaliavinio pieno, kuriuos platina vietos rinkoje, ir didžiuojasi galėdami sukurti geras darbo sąlygas. Kai A. Ladislao laukėsi antrojo vaiko, grupė kolektyviai nusprendė sutrumpinti darbo valandas, kad pagerėtų visų jų gyvenimo kokybė.
A. Ladislao žino, kad kiekvieno pradedančiojo ūkininko galimybės nėra vienodos, bet ji viliasi, kad „Farm to Fork“ strategija padės palaikyti jaunus žmones, kurie susiduria su tomis pačiomis kliūtimis, kaip ir ji kadaise. Darbo jėgos diversifikavimas, ypač skatinant tuos, kurie nėra ūkininkų vaikai, galėtų pasiūlyti naujų idėjų ir perspektyvų, sakė ji.
Europoje tiesioginių mokėjimų programa, žinoma kaip Bendroji žemės ūkio politika (Common Agricultural Policy, CAP), padėjo išsilaikyti ūkininkams dešimtmečius. Problema, anot Alano Matthewso, mokslinių tyrimų institucijos „Trinity College Dublin“ ekonomisto, yra ta, kad subsidijos sulaiko vyresnio amžiaus ūkininkus nuo planų išeiti į pensiją ir sulėtina žemės perdavimą jaunesnėms kartoms. „Aš nesakau, kad vienintelė problema yra ta, kad pernelyg daug vyresnio amžiaus ūkininkų, bet, žinoma, tai akivaizdu“, – sakė jis.
Vidutinis Ispanijos ūkininkas yra vyresnis nei 60-ies, ir tokiems ūkininkams, jeigu jų vaikai neperims verslo, teks parduoti savo žemę. Šiandien daugiau nei pusę dirbamosios žemės valdo tik 3 proc. ūkininkų, rodo ES duomenys. Tuo tarpu bendra ūkininkų dalis regione pastaraisiais metais sumažėjo, vis daugiau jaunų žmonių išmaino kaimo vietoves į miestus.
Greitu metu situacija gali pasikeisti, nes Europos Sąjunga reformuoja subsidijų politiką; naujoji sistema, įsigaliosianti 2023 metais, teoriškai turėtų papildyti „Farm to Fork“ strategiją. Jeigu priemonės bus įgyvendinamos sėkmingai, Europa išvys daug daugiau tokių ūkininkų kaip Bidane Baskaran ir jos brolis Arkaitzas. B. Bidane prisijungė prie šeimos ūkio būdama 23-jų – nepaisydama savo tėvų prieštaravimų. „Jiems teko atsisakyti daugybės dalykų, kad verslas judėtų“, – sakė ji pridurdama, kad trokšta, jog jos vaikai nugyventų geresnį gyvenimą.
Bet nors B.ir A. Baskaranų darbas išties nelengvas, jis teikia ir pasitenkinimą. Vos per penkerius metus brolis ir sesuo pelnė apdovanojimų už savo „Idiazabal“, tradicinį kietąjį sūrį. Jie taip pat pristatė naujus gaminius, tokius kaip „gaxure“, saldų skanėstą, įkvėptą garsiojo rudojo Norvegijos sūrio, pagaminto iš išrūgų, likusių po pieno gamybos.
Pagrindinis būdas įtraukti jaunesnius žmones į ūkininkavimą yra pasiūlyti jiems padorias pajamas be subsidijų, – sakė ekonomistas A. Matthewsas. – Visi faktai rodo, kad pradedančiųjų ūkininkauti subsidijavimas galiausiai tik padidina žemės paklausą ir nuomos kainos pakyla.“
„Farm to Fork“ strategija yra geras pirmas žingsnis, sakė jis, bet reali problema yra stambaus kapitalo bendrovės. „Jeigu norite, kad Europos žemės ūkis būtų draugiškesnis aplinkai, svarbu sugebėti priversti didžiąsias įmones pakeisti savo praktikas.“
