Norint iki 2050 m. pasiekti grynąjį nulinį emisijų kiekį, Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, iki 2025 m. išsivysčiusioms šalims gali tekti mokėti 75 dolerius už anglies dioksido toną, o iki amžiaus vidurio – iki 250 dolerių už toną. Kai kuriose besivystančiose rinkose TEA prognozuoja pradines kainas nuo 3 dolerių už toną, tačiau iki 2050 m. jos išaugtų iki 55 dolerių už toną.
Šie skaičiai gali atrodyti dideli, tačiau aukšta anglies dioksido kaina nereiškia didžiulio kasdienių išlaidų padidėjimo. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į visas švaraus cemento, plieno ir plastiko gamybos sąnaudas, namo kaina pakiltų 3 proc., automobilio – 1 proc., o limonado buteliuko – taip pat 1 proc., teigia Energetinio perėjimo komisija.
Kai pasaulis pradės rimtai mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, daugelis šalių anglies dioksido kainodarą pavers politine priemone. Privalumus patvirtina ilgamečiai tyrimai. Ir vis dėlto kas kartą, kai užmezgamas pokalbis apie naują anglies dioksido mokestį, politinė ir pramoninė reakcija – garantuota.
Kalbėjausi su Oksfordo universiteto klimato kaitos ekonomikos ir politikos profesoriumi Samu Fankhauseriu, kad suprasčiau, kaip vertinti opoziciją. Interviu dėl aiškumo buvo sutrumpintas ir paredaguotas.
Ar mums tikrai reikia anglies dioksido mokesčio?
Atmosferai nerūpi, iš kur atsiranda anglis. Tai reiškia, kad jei norime visame pasaulyje pasiekti grynąjį nulinį išmetamųjų teršalų kiekį, tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys turės sumažinti emisijas. Skirtumas gali būti greitis, nes išsivysčiusios šalys turės tai padaryti anksčiau.
Anglies dioksido mokestis – potencialiai geras instrumentas visur. Besivystančiose šalyse kyla papildomas iššūkis, nes dideli ekonomikos sektoriai gali būti neformalūs, o tai apsunkina mokesčio rinkimą. Didelis Indonezijos išmetamųjų teršalų kiekis gali būti susietas su žemės naudojimo sektoriumi (pavyzdžiui, gaminant palmių aliejų), taigi jį stebėti ir įvertinti bus sunkiau. Tai gali reikšti, kad bus apmokestinama tik nedidelė ekonomikos dalis, todėl svarbu pamėginti įvesti anglies dioksido mokestį, kuris iš esmės apimtų visas emisijas.
Mokesčiai nepatinka niekam. Koks geriausias būdas įveikti šį nusistatymą?
Argumentas turėtų būti toks, kad anglies dioksido mokestis privers teršėjus susimokėti – tai nėra tik dar vienas būdas valstybėms išspausti iš žmonių ir verslo kuo daugiau pinigų. Kanados Britų Kolumbijoje valdžia rado gudrių būdų, kaip išspręsti šią problemą, pajamas iš anglies dioksido panaudojant pajamų mokesčių mažinimui.
Taigi kalbėdami būkite skaidrūs. Koks buvo surinktas mokestis ir ką valstybė su juo nuveikė?
O kaipgi tas argumentas, kad angles dioksido apmokestinimas lems silpnesnį ekonomikos augimą?
Silpnesnį lyginant su kuo? Jei lyginsime jį su kitais reglamentais, kuriais mažinamas išmetamųjų teršalų kiekis, anglies dioksido mokestis tikriausiai pasirodys pigesnis, nes gali efektyviau sumažinti emisijas visoje ekonomikoje. Tai yra vienas iš anglies dioksido mokesčio privalumų.
Bet jei lyginsime su pasauliu, kuriame nėra anglies dioksido reguliavimo, tai tokios šalys kaip Indonezija turėtų paklausti, kodėl jos nori sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį? Ar ilgalaikė klimato kaitos kaina galiausiai bus mažesnė? Kažin.
Anglies dioksido mokesčio padariniai ekonomikai bus trumpalaikės išlaidos, atsirandančios dėl struktūrinio prisitaikymo, ekonomikai pereinant nuo daug anglies dioksido prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių šaltinių. Tai nėra lengva. Bet kai išlįsime iš šio tunelio, nuobauda dings.
Ar ES sprendimas taikyti pasienio anglies dioksido tarifus daro didelę įtaką?
Pasienio anglies dioksido reguliavimas turi du motyvus. Pirma, tai apsaugo vidaus pramonę. Antra, tai skatina kitas šalis rinkti savo anglies dioksido mokesčius. Žvelgiant iš besivystančios šalies perspektyvos, mintis bus tokia: kodėl turėčiau leisti europiečiams apmokestinti savo pramonę, kai galiu tai padaryti pats?
