Tačiau pakilimas staiga nutrūko po 2008 m. pasaulinės finansų krizės ir prasidėjusios JAV skalūnų revoliucijos. Kainos smuko, dideli instituciniai pinigai perėjo kitur, buvo uždaryta daug specializuotų rizikos draudimo fondų.
O dabar nusikelkime daugiau nei dešimtmetį į priekį. Šiandien D. Kingas išgyvena vienus geriausių savo karjeros metų: plataus masto žaliavų bumas šiemet jo rizikos draudimo fondo lėšas padidino beveik 50 proc., kadangi žaliavos – nuo plieno iki sojos pupelių – pasiekė daugiametes aukštumas. Žaliavos vėl aktualios, ir visi, pradedant pensijų fondais, baigiant fizinių žaliavų prekeiviais uždirba krūvas pinigų.
Dabar kyla klausimas, ar tai laikinas atsigavimas po pandemijos, ar jis signalizuoja ilgalaikius pasaulio ekonomikos struktūros pokyčius. D. Kingas neabejoja.
„Mūsų laukia struktūrinis infliacijos šokas, – teigia jis. – Yra daug susikaupusios paklausos, ir visi nori visko ir dabar pat.“
Pirmą kartą nuo ikikrizinių laikų prieš 2008 m. žaliavų bumas reiškia, kad centriniai bankai nerimauja dėl infliacijos. Ralis turės ir politinį poveikį. Kadangi nafta vėl siekia 75 dolerius už barelį, Saudo Arabija ir Rusija vėl diriguoja pasaulinei energetikos rinkai – įspūdingas sugrįžimas po neigiamų kainų prieš kiek daugiau nei metus. Bumas nekelia džiaugsmo ir klimato krizę bandantiems spręsti politikos formuotojams: kylančios žaliavų kainos pabrangins perėjimą.
Kinija, kuri remiasi žaliavų importu, kad išlaikytų milijonus gamyklų ir statybviečių, jau nervinasi: vyriausybė netgi bandė priversti sumažinti kainas, grasindama spekuliantų represijomis ir leisdama strategines atsargas. Tam tikru mastu jai pavyko – vario kaina vėl sugrįžo į ankstesnį lygį, – tačiau visur kitur kainos tebėra tvirtos: geležies rūda beveik muša rekordus, JAV plieno kainos šiemet patrigubėjo, anglis pakilo iki 13 metų aukštumų, o gamtinių dujų kainos irgi svyruoja ant ribos.
Net po neseniai įvykusio atsitraukimo „Bloomberg Commodities Spot Index“, rodantis 22 žaliavų kainas, yra pakilęs 78 proc., palyginti su 2020 m. kovu, kai pirmąkart smogė pandemija.
Neapdorota nafta, pagrindinė pasaulio ekonomikos prekė, ir toliau auga, nes pasaulis atsigauna po uždarymo, o OPEC+ aljansas kontroliuoja tiekimą. Šiais metais „Brent“ etalono kainos pakilo 45 proc., o tai paskatino prekybininkus ir Volstrito bankus vėl prabilti apie galimybę pirmą kartą nuo 2014 m. kainoms viršyti 100 dolerių už barelį.
Pašokus kainoms, pakilo ir Volstrito susidomėjimas. Kasmetinėje „Robin Hood“ investuotojų konferencijoje, į kurią renkasi rizikos draudimo fondų įžymybės nuo Paulo Tudoro Joneso iki Stanley F. Druckenmillerio ir Ray’jaus Dalio, birželį buvo pristatyta žaliavų grupė – pirmą kartą per mažiausiai penkerius metus konferencijos dalyviai atrado laiko aptarti žaliavas.
Jeffas Currie, „Goldman Sachs Group Inc.“ senbuvis, vadovaujantis žaliavų tyrimams, kuris palaiko ilgalaikę bulių rinką visose žaliavose (nepaisant neseniai išparduotų metalų ir grūdų) sako, kad rinkoje dar yra sočiai vietos investuoti.
„Žaliavos vėl sugrįžta į madą“, – teigia J. Currie, tačiau kol kas kosminių kainų jaudulys nepritraukė pinigų srautų, kuriuos sektorius panaudojo per 2004–2011 m. bumą.
Tuos investuotojus ir fizinius prekybininkus, kurie į žaliavas jau investavo grynųjų, tikėdamiesi popandeminio atsigavimo, ralis apipylė pinigais.
Imkime kad ir „Cargill Inc.“. Didžiausias pasaulyje žemės ūkio žaliavų prekiautojas vos per devynis finansinių metų mėnesius uždirbo daugiau pinigų nei per visus metus per visą savo istoriją, nes grynosios pajamos viršijo 4 mlrd. dolerių.
Arba „Trafigura Group“ – antra pagal dydį nepriklausoma naftos prekybininkė pasaulyje, kurios daugiau nei 2 mlrd. dolerių grynojo pelno, gauto per šešis mėnesius iki kovo pabaigos, buvo beveik tiek pat, kiek ji uždirbo per ankstesnius geriausius savo metus.
„Mūsų pagrindiniai prekybos padaliniai pluša visu pajėgumu“, – sakė Jeremy Weiras, „Trafigura“ generalinis direktorius.
Tačiau vartotojams prekių bumas reiškia atgijusius prisiminimus apie aukštą infliaciją. Šiuo metu didžiausią poveikį jaučia įmonės, ir kai kuriose šalyse, įskaitant Kiniją, gamyklų infliacija yra didžiausia per daugiau nei dešimtmetį. Tačiau anksčiau ar vėliau vartotojai taip pat turės pakratyti kišenes.
Kompanijos nuo „Unilever Plc“ iki „Procter & Gamble Co.“ skelbia planus artimiausiu metu pakelti kainas.
„Matome tokį žaliavų infliacijos lygį, kokio nematėme labai seniai, – investuotojams sakė Graeme Pitkethly, „Unilever“ finansų vadovas, pristatydamas pirmojo ketvirčio rezultatus. – Prekių infliacija, kurią matome, daro įtaką visam verslui.“
Ralio greitis ir mastas, veikiantis dešimtis žaliavų nuo augalinio aliejaus iki anglies, paskatino kalbėti apie naują žaliavų superciklą, panašų į tą, kuris prasidėjo beveik prieš du dešimtmečius, kai sparti Kinijos industrializacija pakeitė pasaulio ekonomikos struktūrą.
Ekonomistai superciklą apibūdina kaip neįprastai didelės paklausos laikotarpį, prie kurio bando prisitaikyti naftos kompanijos, kalnakasiai ir ūkininkai, pakurstydami ralį, kuris viršija įprastą verslo ciklą. Iki Kinijos šiuolaikinėje istorijoje jau vyko trys skirtingi žaliavų superciklai, kurių kiekvieną paskatino koks nors transformacinis socioekonominis įvykis.
Pirmąjį pakurstė JAV industrializacija praėjusio amžiaus pradžioje, antrąjį – pasaulinis apsiginklavimas ketvirtajame dešimtmetyje, o Europos ir Japonijos rekonstrukcija po Antrojo pasaulinio karo paskatino trečiąjį, vykusį 1950–1970 m. Penktojo superciklo atsiradimas būtų didelis įvykis. Kainų ralis skatina kalbas apie naują pakilimą: „Bloomberg Commodity Spot Index“, 23 žaliavų krepšelis, siekia beveik 500 taškų, o tai atitinka 2007–2008 ir 2010–2011 metų pikus. Ir vis dėlto labiau tikėtina, kad pasaulis vis dar išgyvena Kinijos vadovaujamo superciklo, kurį šiuo metu skatina koronaviruso pandemijos sukelti kontrintuityvūs ekonominiai pokyčiai, poveikį.
Iš pradžių „Covid“ žaliavų paklausai buvo bloga žinia. Pasaulis pasitraukė į karantiną, žlugo kelionės ir užsidarė gamyklos. Viskas, pradedant nafta ir baigiant variu, sekė paskui vartojimą ir nuo praėjusių metų kovo iki gegužės smarkiai nukrito. Tačiau po kelių pirmųjų mėnesių pasaulis pradėjo stotis ant kojų ir vartojimo įpročiai pasikeitė taip, kad tai buvo palanku žaliavoms.
Norint įvertinti tai, kas įvyko, svarbu suprasti įprastą žaliavų paklausos ir turto santykį. Apskritai skurdžiau gyvenančios šalys sunaudoja nedaug žaliavų, nes daugiausia išlaidų skiria pagrindiniams poreikiams, tokiems kaip maistas ir pastogė, patenkinti.
Žaliavos paklausiausios šalyse, kur pajamos vienam gyventojui yra nuo 4000 iki 18000 dolerių – tai vidutinių pajamų lygmuo, kurį Kinija pasiekė šio šimtmečio pradžioje. Šios pajamos neproporcingai virsta žaliavų paklausa, nes Kinija yra tokiame lygyje, kai šalys urbanizuojasi ir industrializuojasi. Atsižvelgiant į vienam gyventojui tenkančias pajamas, šeimos pagaliau turi pinigų įsigyti automobilius, buitinę techniką ir kitas prekes, kurioms reikia daug žaliavų. Industrializuojamos šalys taip pat tiesia geležinkelius, greitkelius, stato ligonines ir kitą viešąją infrastruktūrą.
Viršijus 20 000 dolerių vienam gyventojui ribą, žaliavų paklausa pradeda nykti, nes turtingesni gyventojai papildomą turtą skiria tokioms paslaugoms kaip geresnis švietimas, sveikatos apsauga ir poilsis.
Koronaviruso pandemija šią dinamiką sujaukė. Daugelis šeimų sėdėjo karantine, taigi išlaidos visose šalyse, net ir turtingoje JAV, buvo perkeltos iš paslaugų į prekių kategoriją. Daugeliu atžvilgių Amerikos ir Europos vartotojai kelis mėnesius elgėsi kaip jų kolegos besivystančiose šalyse, leisdami pinigus viskam, pradedant naujais dviračiais ir baigiant televizoriais.
JAV ekonomika – geriausias šios tendencijos pavyzdys. Bendros vartotojų išlaidos išlieka žemesnės už 2018–2019 m. tendenciją, tačiau tai maskuoja didžiulį skirtumą tarp išlaidų prekėms ir paslaugoms. Remiantis Petersono tarptautinės ekonomikos instituto duomenimis, namų ūkių išlaidos prekėms šiuo metu 11 proc. viršija priešpandeminę tendenciją; tuo tarpu išlaidos tokioms paslaugoms kaip atostogos, restoranai ar pramogos išlieka 7 proc. mažesnės nei buvo prieš pandemiją.
„Ypatingai palanki pinigų politika, precedento neturintis fiskalinis stimulas, susikaupusi paklausa, tvirti namų ūkių balansai ir rekordinės santaupos – visa tai atspindi atsparią ir stiprią augimo trajektoriją“, – sakė „Trafigura“ vyriausiasis ekonomistas Saadas Rahimas. Fiskalinis stimulas turi ir kitų paralelių su besivystančiomis rinkomis, nes Vakarų vyriausybės taikosi į infrastruktūros išlaidas, žadėdamos sutvarkyti greitkelius, geležinkelius ir tiltus.
Vyriausybės taip pat siekia kurti ekologiškesnę ateitį, leisdamos lėšas elektrifikacijai, kad galėtų atsisakyti iškastinio kuro. Tai blogos naujienos angliai ir naftai, tačiau geros naujienos tokioms žaliavoms kaip varis, aliuminis ir akumuliatoriniai metalai, pvz., kobaltas ir litis, kurie yra būtini pereinant prie švaresnės energijos.
„Žaliavų kainos dar ilgai išliks stiprios“, – teigia Ivanas Glasenbergas, kadenciją baigiantis žaliavų giganto „Glencore Plc.“ generalinis direktorius. Pirmą kartą dvi pasaulio supervalstybės, JAV ir Kinija, vienu metu vystė didelius infrastruktūrinius projektus, bandydamos išgelbėti savo ekonomikas nuo koronaviruso pandemijos poveikio, pridūrė jis.
Pasiūla stengiasi neatsilikti. Kai kurias tiekimo kliūtis lemia sąmoningi gaminančių šalių žingsniai: pvz., aljansas OPEC+ pernai apribojo naftos gavybą. Kitos susijusios su tuo, kad pandemijos viduryje buvo sunku eksploatuoti kasyklas, lydyklas, skerdyklas ir fermas.
Ralio trukmei įtakos turės struktūrinis tiekimo suvaržymas, kuris reiškia, kad aukštos kainos gali nesuveikti kaip signalas padidinti gamybą ir galiausiai sugrąžinti rinkos pusiausvyrą.
Jėgos, lėtinančios pasiūlos atsaką, yra dvejopos. Pirma, kompanijos yra spaudžiamos akcininkų ir teismų prisijungti prie kovos su klimato kaita, mažinant iškastinio kuro – anglies, naftos ir dujų – gamybą. Antra, tie patys akcininkai reikalauja, kad kompanijų
vadovai jiems atneštų didesnius dividendus, palikdami mažiau pinigų kasykloms plėsti ar naujiems gręžiniams gręžti.
Šių jėgų poveikis jau akivaizdus kai kuriuose žaliavų rinkos kampeliuose, kur įmonės prieš keletą metų nustojo investuoti į tiekimą. Imkime kad ir šiluminę anglį. Kasybos kompanijos mažina išlaidas mažiausiai nuo 2015 m. Pakilus paklausai, anglies kainos šoktelėjo iki per 10 metų nematyto lygio. Tas pats nutiko ir su geležies rūda, kurios kainos šių metų pradžioje pakilo iki visų laikų rekordo. Po jų, tikėtina, seks nafta, nes naftos kompanijos taip pat ženkliai sumažino išlaidas.
Žaliavų buliams, tokiems kaip rizikos draudimo fondo valdytojas Dougas Kingas, tai yra signalas trauktis. „Tai normalaus bumo ciklo pradžia, o ne pereinamasis šuolis“, – sakė jis.
