Richi Sood, 32 metų verslininkė, yra viena iš tų, kurie apsisprendė iškeisti auksą į kriptovaliutas. Nuo gruodžio mėnesio ji investavo šiek tiek daugiau nei 1 milijoną rupijų (13 400 dolerių) – dalį pasiskolinusi iš tėvo – į „Bitcoin“, „Dogecoin“ ir „Ether“.
Ir jai pasisekė. Ji išsigrynino dalį savo pozicijų, kai „Bitcoin“ vasarį viršijo 50 000 dolerių, ir atpirko jas po neseniai įvykusio nuosmukio. Tai jai padėjo finansuoti edukacinio startuolio „Study Mate India“ plėtrą užsienyje.
„Verčiau investuosiu pinigus į kriptovaliutas, o ne auksą, – teigia R. Sood. – Kriptovaliutos skaidresnės už auksą ar nuosavybę, o grąža per trumpą laiką didesnė.“
Verslininkė yra viena iš daugybės indų – jų skaičius jau viršijo 15 milijonų, – perkančių ir parduodančių skaitmenines monetas. Indai baigia pasivyti 23 milijonus šios turto klasės prekybininkų JAV – palyginus su vos 2,3 milijonais Jungtinėje Karalystėje.
Susidomėjimo kriptovaliutomis augimas kyla iš 18–35 metų amžiaus kohortos, teigia pirmosios Indijos kriptovaliutų biržos įkūrėjas. Naujausi Pasaulio aukso tarybos duomenys parodė, kad jaunesni nei 34 metų suaugusieji Indijoje auksu domisi kur kas mažiau nei vyresni vartotojai.
„Jiems žymiai lengviau investuoti į kriptovaliutas, nes procesas labai paprastas, – pasakoja Sandeepas Goenka, kuris su kolegomis įkūrė „ZebPay“ ir daugelį metų atstovavo šiai pramonei reguliavimo diskusijose su vyriausybe. – Nueini į internetą ir tiesiog nusiperki kriptovaliutos, nereikia jokio patvirtinimo, skirtingai nei perkant auksą.“
Viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių platesniam įsisavinimui – reguliavimo neapibrėžtumas. Praėjusiais metais Aukščiausiasis Teismas panaikino 2018 m. taisyklę, draudžiančią bankams prekiauti kriptovaliutomis, o tai lėmė prekybos suklestėjimą.
Vis dėlto valdžia nerodo jokių palankumo kriptovaliutoms ženklų. Šalies centrinis bankas teigia esantis „labai susirūpinęs“ šia turto klase, o Indijos vyriausybė prieš šešis mėnesius pasiūlė uždrausti prekybą skaitmeninėmis monetomis, nors nuo to laiko apie tai nebeužsiminė.
„Perku aklai, – sako R. Sood. – Nebijau prisiimti rizikos, todėl esu pasirengusi rizikuoti dėl galimo draudimo.“
Oficialus priešiškumas reiškia, kad daugelis didesnių privačių investuotojų nenoriai atvirauja apie savo turimą turtą. Vienas kalbintas bankininkas, kuris į kriptovaliutas investavo daugiau nei 1 milijoną dolerių, sakė, kad šiuo metu nesant aiškių pajamų apmokestinimo taisyklių, jis nerimauja dėl galimų retrospektyvinių mokesčių reidų, jei pagarsės kaip aktyvus kriptoinvestuotojas.
Jis jau parengė atsarginį planą, kaip perkelti savo prekybą į ofšorinę Singapūro banko sąskaitą, jei draudimas visgi būtų įvestas.
Indijos skaitmeninio turto vertė, palyginus su aukso rinka, išlieka nedidelė. Vis dėlto augimas akivaizdus, ypač prekyboje – keturių didžiausių kriptobiržų kasdienė prekyba pašoko iki 102 milijonų dolerių, lyginant su 10,6 milijono dolerių prieš metus, praneša „CoinGecko“. Remiantis „Chainalysis“, šalies 40 milijardų dolerių rinka ženkliai
atsilieka nuo 161 milijardo dolerių Kinijos rinkos.
Kol kas augantis įsisavinimas yra dar vienas ženklas, kad indai nebijo rizikuoti vartotojų finansų sektoriuje, kurį nuo seno kamuoja reguliavimo kliūtys.
„Manau, laikui bėgant reguliavimas bus įvestas visose šalyse, – teigia 22 metų Kenethas Alvaresas, nepriklausomas skaitmeninės rinkodaros specialistas, iki šiol į kriptovaliutas investavęs daugiau nei 1300 dolerių. – Šiuo metu visas šis dalykas dėl reguliavimo baugina, bet manęs tai nesijaudina, nes kol kas neketinu nieko parduoti.“
