„Kai kurie verslininkai nusipelno žlugti, – interviu sakė J. Richeris. – Jie apiplėšinėjo savo klientus, neinvestavo, sausai išgręžė savo įmones ir naudojo suktas mokesčių schemas, kad išmelžtų kuo daugiau pinigų. Argi nuostabu, kad galiausiai jie atsitrenkė į sieną?“
Šios pastabos pratęsia diskusijas apie tai, kokią paramą valstybės kancleris Rishi Sunakas turėtų suteikti įmonėms, kurios buvo priverstos užsidaryti pandemijos metu, kad būtų galima pažaboti koronavirusą. Nors augimas atsigauna, ekonomika išlieka 5 proc. mažesnė, nei buvo prieš koronavirusą, kuris JK pasiekė 2020 m. vasario mėnesį.
Smulkiojo verslo federacija ir Nuosavybės tyrimų grupė pasiūlė, kad R. Sunakas jiems leistų nurašyti skolas, sukauptas iš „atsigavimui“ skirtų Iždo paskolų mainais už J.Richerio pavyzdį įsteigiant darbuotojų nuosavybės trestus, skirtus paskatinti verslo lyderius ir įgalinti darbuotojus.
J. Richeris atmetė idėją leisti įmonėms paversti valstybės paskolas į darbuotojų nuosavybę kaip „painų išsisukinėjimą“. Jis teigė, kad „Richer Sounds“ jau peržiūrinėja sąskaitas ir grąžins visas dotacijas, kai tik bus gauti galutiniai skaičiai.
2019 m. J. Richeris perleido savo darbuotojams 60 proc. įmonės – elektronikos mažmenininko „Richer Sounds“, kurią įkūrė dar paauglystėje, – akcijų. J. Richeris mato skirtumą tarp savo poelgio ir dabartinio verslininkų sumanymo: „Jei įmonės skolinasi pinigus, jos turėtų juos grąžinti, jei tiktai pajėgia“.
Elektronikos prekių tinklas taip pat neišvengė koronaviruso recesijos. Trijų nacionalinių karantinų metu J. Richeris buvo priverstas uždaryti 51 parduotuvę, iš jų vieną – visam laikui. Du trečdaliai darbuotojų buvo išleisti atostogų, o likę dirbo iš namų.
„Richer Sounds“ dabar 30 proc. savo pardavimų – dvigubai daugiau nei anksčiau – atlieka internetu arba telefonu. Ilgą laiką pabrėžęs asmeninio klientų aptarnavimo svarbą mažmeninėje prekyboje, J. Richeris pripažįsta, kad pardavimai fizinėse parduotuvėse niekada nebegrįš į priešpandeminį lygį, nes „žmonės į parduotuves eina nenoriai“.
Neskaitant pagrindinio savo darbo, knygos „Etiškas kapitalistas: kaip pritaikyti verslą visuomenės reikmėms“ („The Ethical Capitalist: How to Make Business Work Better for Society“) autorius įsteigė septynias labdaros organizacijas, kurios sprendžia įvairias ekonomikos problemas – nuo nulinių valandų sutarčių iki mokesčių vengimo.
Viena iš tokių organizacijų – „Tax Watch“, kuri save apibūdina kaip „skirtą mokesčių mokėjimo ir įstatymų administravimo priežiūrai“.
J. Richeris taip pat nerodė entuziazmo dėl istorinio G-7 finansų ministrų susitarimo, kuriuo siekiama priversti didžiausius tarptautinius technologijų gigantus mokėti mokesčius ten, kur jie uždirba pinigus, o ne ten, kur yra įsikūrę. Jis teigė, kad susitikimas Kornvalyje (Anglija) tebuvo „daug brangių fotosesijų ir mažai konkrečių sprendimų“.
Jis atkreipė dėmesį į „Tax Watch“ analizę, kurioje teigiama, kad politikos pakeitimas reikš „reikšmingą mokesčių sumažinimą“ technologijų kompanijoms, nes jis panaikins ir skaitmeninių paslaugų mokestį.
Kita J. Richerio užmačia – „Gero verslo chartija“ (Good Business Charter), kuri akredituoja kompanijas ir labdaros organizacijas, duodančias dešimt pažadų. Jos privalo mokėti adekvatų atlyginimą, skelbti mokesčių politiką ir panaikinti darbo užmokesčio skirtumus dėl lyties, negalios ir tautybės. Vienas naujausių programos dalyvių – Jorko miestas ir draudimo bendrovė „Aviva“.
Pasibaigus pandemijai „vartotojai nori žinoti, kam leidžia savo pinigus“, sako J. Richeris.
„Galima sakyti, kad vyko karas, krito bombos, tačiau verslas finansiškai buvo puikiai prižiūrimas, o dabar, nusėdus dulkėms, į paviršių iškilo atsakingo verslo tema.“
