Tikėtasi, kad „SolarWorld AG“ atėjimas taps lemiamu lūžiu gimtajam jo miestui, esančiam į vakarus nuo Portlando. „Ne tik pačios „SolarWorld“, bet ir kitų bendrovių dėka, toks žingsnis turėjo prisidėti prie siliciu ir saulės energija paremtos gamybos sukūrimo Hilsbore“, prisimena T. Hughesas.

Tai vyko 2008 metais, ir saulės energija jau žadėjo tapti vienu iš sparčiausiai augančių energijos šaltinių pasaulyje, kuriame vis garsiau skambėjo perspėjimai dėl klimato kaitos.

JAV lyderiai, tiek iš Baltųjų rūmų, tiek iš valstijų įstatymų leidybos organų struktūrų, žadėjo, kad ekologiškos darbo vietos ne tik pakeis darbo vietas šalies naftos telkiniuose ir anglies kasyklose, kurioms iškilo grėsmė, bet ir garantuos saugesnį ir stabilesnį užimtumą.

Vis dėlto Ramiojo vandenyno regione sparčiai auganti konkurentė taip pat nusitaikė į saulės energijos gamybą, siekdama joje užimti dominuojančias pozicijas. Kinija, trokštanti įrodyti socialistinės rinkos modelio pranašumą, telkė vyriausybines investicijas, užgoždama JAV pastangas, ir jungė jas su nacionaliniais įgaliojimais, verčiančiais komunalinių paslaugų įstaigas naudoti atsinaujinančios energijos išteklius. Ji sukūrė ištisinio tiekimo grandinę: šalis dabar pagamina daugiausia pasaulyje polikristalinio silicio, svarbiausios medžiagos saulės baterijų gamyboje, – ir numojo ranka į aplinkosaugininkų maldavimus uždaryti anglimi kūrenamas elektrines, tiekiančias pigią elektrą, būtiną saulės energijos įrangai gaminti. Be to, ji išlaikė žemesnes darbo sąnaudas nei dauguma pramoninių šalių ir sutiko paremti nepelningas operacijas.

O rezultatas? Kinų įmonės dabar tiekia tris ketvirtadalius visų pasaulyje gaminamų saulės baterijų.

JAV bendrovės, kurios prieš dvidešimt metų pagamindavo jų 22 proc., dabar amerikiečių žemėje pagamina vos vieną procentą, sako Jenny Chase, „BloombergNEF“ saulės energijos analizės vadovė. Vienu metu Jungtinėse Valstijose buvo 75 pagrindinės saulės elektrinių komponentų gamyklos, pramonei suklestėjus, tikėtasi, kad jų skaičius tik augs. Nuo tada daugelis jų buvo uždaryta. Prie jų neseniai prisijungė ir Hilsboro gamykla, užvėrusi duris po trylikos metų veiklos.

Pramonei nepavyko įsitvirtinti Jungtinėse Valstijose, nepaisant milijardų dolerių vertės vyriausybės paskatų ir beveik du dešimtmečius skambėjusių pažadų iš prezidentų lūpų, pradedant George‘u W. Bushu, esą šalis taps švariosios energijos supergalia.

Kritikai, tokie kaip Oregono valstijos senatorius Ron Wydenas, tvirtina, kad Kinija naudojosi nesąžininga prekybos praktika ir priverstiniu darbu savo tiekimo grandinėje – šalis tokius kaltinimus atmeta, ir tai, kaip teigia analitikai, vargu ar suvaidino svarbų vaidmenį jos sėkmingoje saulės energijos strategijos istorijoje. Kinijos dominavimas yra veikiau Pekino įsipareigojimo užvaldyti rinką rezultatas.

„Jie stengėsi labiau už mus, – sakė Sarah Ladsislaw ,,Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresnioji patarėja. – Kinija turėjo planą, ir jie veikė pagal tokį planą. Jie užsibrėžė politiką, kuria siekta sukurti pasiūlą, kaip ir politiką, kuria siekta sukurti paklausą, ir jie tas politikas vykdė.“

JAV nenuoseklumas

Tuo pat metu Jungtinės Valstijos apsiribojo trumpalaikėmis iniciatyvomis ir baudžiamaisiais prekybos barjerais, kurie, užuot paskatinę gamybos renesansą, pakurstė atsakomąsias priemones. Nenuosekli, nesuderinta JAV politika kontrastavo kiniško stiliaus „pramoninei strategijai“, kurios tikslas buvo užimti dominuojančias pozicijas saulės energijos gamybos sektoriuje, sakė S. Ladislaw. „Neįmanoma sudėti į krūvą pluoštą pusiau „iškeptų“ priemonių ir tikėtis ilgalaikio rezultato“, – sakė vyresnioji patarėja.

Prezidentui Joe Bidenui, kuris investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius iškėlė į pirmą vietą savo klimato kaitos iniciatyvų bei multitrilijonų dolerių infrastruktūros plane, nepavykusios jo pirmtakų strategijos pasitarnavo kaip aiškus įspėjimas: ištesėti savo pažadą paversti klimato politiką darbo vietų kūrimo varikliu nebus lengva.

Ir nors saulės energijos gamyba taip niekad ir nesukėlė norimo darbo vietų pliūpsnio Jungtinėse Valstijose, švariosios energijos varžybų su Kinija pralaimėjimas bus tik skausmingesnis. Abi šalys tiki, kad ateitis priklausys elektrinėms transporto priemonėms, ir Joe Bidenas pažadėjo Jungtinių Valstijų pergalę elektromobilių gamybos lenktynėse.

Ir nors Detroitas planuoja pertvarkas elektrinių transporto priemonių sektoriuje, JAV Kongresas vis dar ūžia dėl mokesčių lengvatų ir nesutaria dėl mokėjimo už įkrovimo stoteles. Kinija įrengė apie 800 000 viešųjų įkroviklių – aštuonis kartus daugiau nei JAV – ir sumaniai pasinaudojo mokesčių paskatų, dotacijų žemei, paskolų žemomis palūkanomis ir kitų subsidijų kombinacija, kad taptų didžiausia pasaulyje šio tipo transporto priemonių gamintoja šešerius metus iš eilės.

Šimtai bendrovių gamina elektrines transporto priemones dešimtyse specializuotų gamybos centrų, įkurtų visos šalies mastu, naudodamosi nebrangiais puslaidininkiais ir baterijomis – dar dvi pramonės, kuriose Pekinas planuoja ilgainiui užimti dominuojančias pozicijas.

Išsami strategija, dalis Kinijos prezidento Xi Jinpingo projekto tapti gamybos sferos supergalia, atkartoja strategiją, kuri buvo pasitelkta siekiant užkariauti pasaulinę saulės baterijų gamybos rinką. Kinijos pergalė saulės baterijų sektoriuje buvo tokia įtikinama, kad net buvę JAV atsinaujinančių energijos šaltinių šalininkai pripažįsta, kad metas atsisakyti rietenų ir pasitenkinti montavimo darbais, naudojant pigią kinišką įrangą.

Tai karti Hilsborui ir jo 106 000 gyventojų. Iš pradžių buvęs meras T. Hughesas saulės energijos įrangos gamyklą vertino kaip galimybę diversifikuoti sritį, kurioje taip smarkiai dominavo kompiuterių lustų gamyba, jog ji buvo praminta „Silicio mišku“. Darbo vietų praradimai vietiniame „Intel Corp.“ gamybos-administracijos komplekse išryškino miesto priklausomybės nuo nepastovaus aukštųjų technologijų sektoriaus rizikas.

„SolarWorld“, savo ruožtu, daug vilčių dėjo į kvalifikuotą silicio pramonės darbo jėgą ir valstybinę mokesčių lengvatą, kuri padengia 35 proc. projekto sąnaudų. Vietiniai koledžai inicijavo darbuotojų, dirbančių saulės energijos gamybos sektoriuje, apmokymo programas. Matydamas didelį potencialą, T. Hughesas pradėjo samdyti kitus gamintojus, net aplankė prekybos muges Vokietijoje ir Ispanijoje.

Mieste apsilankė mažiausiai tuzinas bendrovių, „dalis jų labai atidžiai studijavo teritoriją“, pasakojo T. Hughesas. Bet „kaip tik tuo metu, kai jau buvo beveik susitarta dėl finansavimo, visas kortų namelis subyrėjo“.

„SolarWorld“ amerikiečių gamybos baterijos tiesiog negalėjo konkuruoti su geresniais ir pigesniais subsidijuojamais variantais iš Kinijos. Net Oregono suvažiavimų centras, esantis maždaug už 29 kilometrų, rinkosi Kinijos importą.

„SolarWorld“ kreipėsi dėl apsaugos nuo bankroto 2017 metais, o po metų pardavė Hilsboro gamyklą konkurentei „SunPower Corp.“, kuri šiuo metu uždaro gamyklą.

Taip neturėjo atsitikti.

B. Obama laimėjo prezidento rinkimus 2008 metais pažadėjęs sukurti penkis milijonus darbo vietų švariosios energijos srityje, ir netrukus lyg iš gausybės rago pasipylę saulės energetikos projektai saulės išdegintuose Pietvakariuose teikė daug vilčių. Kai verslovės ir namų ūkiai pereina prie saulės energijos, kiekvieną saulės kolektorių „montuoja darbuotojas, kurio darbo vietos niekaip neperkelsi“, –didžiavosi B. Obama.

Procesą paspartino 2005 metais įvesta mokestinė lengvata, kuri leido rangovams minusuoti 30 proc. saulės energetikos projekto kainos. Nors naudojantis tokia mokesčio lengvata nebūtina buvo naudoti amerikietiškas dalis, B. Obamos administracija mėgino plėtoti vietinę baterijų gamybos pramonę, apkarpydama mokesčių sąskaitas ir švariosios energijos gamintojams.

2009 metų 2,3 mlrd. dolerių vertės skatinamųjų priemonių programoje buvo numatyta atskira 30 proc. mokestinė lengvata daugiau nei 180 pažengusių energijos gamintojų, nors tik aštuoni recipientai gamino saulės baterijas, bet vos po vienų metų ši paskatų programa pritrūko lėšų. Be to, B. Obamos administracija nukreipė pradinį kapitalą saulės energetikos įmonėms per paskolų garantijų programą, sukurtą dar G. Busho laikais, siekdama paremti šiuolaikines energetikos technologijas.

2010 metais, kai B. Obama lankėsi saulės energetikos startuolio naujojoje gamykloje Fremonte, Kalifornijos valstijoje, kad pareklamuotų pramonės potencialą, atrodė, kad tokios pastangos duos rezultatų.

„Iki atkūrimo akto mes galėjome pagaminti tik 5 proc. visų pasaulyje pagaminamų saulės baterijų, – kalbėjo B. Obama tuometinėje „Solyndra LLC“ gamykloje. – Per artimiausius penkerius metus, mes padvigubinsime savo dalį iki daugiau nei 10 procentų.“

Tačiau „Solyndra“ neįvykdė savo finansinių įsipareigojimų, susijusių su 535 mln. dolerių garantuota paskola, po to, kai beveik visa paskola buvo išmokėta, taip sukeldama skandalą ir ilgam sukompromituodama programą. Jau 2011 metų pabaigoje vyriausybė didžiąja dalimi nustojo siūlyti paskolų garantijas per šią programą. O Jungtinės Valstijos nepasiekė B. Obamos žadėto 10 proc. slenksčio.

Kinija naudojo kiekvieną turimą instrumentą, kad galėtų plėtoti savo pačios saulės energetikos pramonę. Vietos vyriausybės siūlė pigius žemės sklypus, o valstybės remiami bankai – palankias finansavimo sąlygas. Be to, Pekinas, pasitelkęs dosnias subsidijas, padėjusias šaliai tapti didžiausia pasaulyje saulės baterijų pirkėja, suformavo produktų paklausą.

Kinijos gamyklos taip pat stengėsi pagerinti našumą ir mažinti sąnaudas. Pavyzdžiui, jos naudojo naujus įrankius pjaustyti polikristalinį silicį plonesniais sluoksniais ir su mažiau atliekų, taip išgaudamos daugiau saulės elementų iš to paties žaliavinių medžiagų kiekio. Tokia naujovė padėjo sumažinti sąnaudas 80 proc., dėl to saulės energijos kaina dabar daug kur prilygsta anglies kainai.

Pigių baterijų antplūdis iš Kinijos skaudžiai smogė JAV gamintojams – ir „Solyndra“ toli gražu nėra vienintelė auka. Po to, kai trys JAV saulės energijos gamintojos kreipėsi dėl apsaugos nuo bankroto, B. Obama 2012 metais įvedė net 249 proc. muitus importui. Gamintojai kaipmat sureagavo, perkeldami operacijas iš Kinijos, bet JAV krypties nesirinko. Didieji gamintojai apėjo JAV tarifus veikiau statydami saulės elementų ir modulių montavimo gamyklas Pietryčių Azijoje.

Atsakomieji muitai

Kinija dar labiau apsunkino padėtį, įvesdama atsakomuosius 57 proc. muitus JAV gamybos polikristalinio silicio importui – tarifus, kurie skausmingai kirto JAV gamintojams, saulės baterijų gamyboje naudojančius šią laidžiąją medžiagą.

„JAV prekės ženklams tai buvo tikra katastrofa“, – sakė „BloombergNEF“ saulės energetikos analitikas Xiaotingas Wangas.

Dar prieš Kinijai įvedant tarifus, JAV gamybos polikristalinis silicis buvo tiekiamas į šalį ir naudojamas silicio liejiniams gaminti, antrajame saulės elementų gamybos etape. Tačiau įvedus tarifus, amerikietiškas polikristalinis silicis tapo per brangus, – sakė X. Wangas, – ir Jungtinės Valstijos, 2007 metais pagamindavusios 50 proc. pasaulinės polikristalinio silicio produkcijos, šiandien pagamina mažiau nei 5 procentus.

Pusė pasaulyje tiekiamo polikristalinio silicio dabar atkeliauja iš Kinijos Sindziango rajono, kur pastaraisiais metais daugiau kaip milijonas uigūrų ir kitų daugiausiai musulmonų mažumos grupių narių yra laikomi auklėjimo stovyklose, kurios labiau primena kalėjimus, skelbia Jungtinių Tautų (JT) ekspertų komisija. Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Europos Sąjunga ir Kanada įvedė sankcijas Kinijos pareigūnams dėl įtarimų pažeidus uigūrų žmogaus teises, įskaitant kaltinimus, esą kinų gamyklose naudojamas priverstinis darbas.

Joe Bideno administracija taip pat svarsto planus įvesti draudimą importuoti iš regiono kai kuriuos saulės energetikos produktus, turinčius polikristalinio silicio.

Pekinas neigia kaltinimus dėl žmogaus teisų pažeidimų ir kaltina užsienio vyriausybes naudojantis pretenzijomis dėl priverstinio darbo kaip priemone padėti savo pačių įmonėms konkuruoti su kiniškomis bendrovėmis. Kai ES kiek anksčiau šiais metais paskelbė sankcijas, Kinijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad jos „pagrįstos niekuo kitu kaip melu ir dezinformacija“.

Netgi saulės energijos naudojimas Jungtinėse Valstijose, kuriam padėjo pigus komponentų importas, nukentėjo dėl tvyrančio nepastovumo ir nežinomybės, nes mokestinės lengvatos investicijoms buvo neryžtingai pratęstos bent keturis kartus, ir du kartus nedaug trūko, kad būtų nustojusios galioti.

„Tai vadinamoji „Stop-Start“ politika – viena ar dvi iniciatyvos, kuriami pajėgumai, paskui – stop, – sako Johnas Smirnovas, Saulės energetikos pramonių asociacijos rinkos strategijos viceprezidentas. – Labai konkurencingoje pasaulinėje aplinkoje tam, kad JAV gamintojus lydėtų sėkmė, ypač naujas bendroves, būtinos tokios pat plataus masto federalinės investicijos, kokias užtikrina kitos vyriausybės savo pramonėms.“

Vidaus saulės baterijų gamyba jau mažėjo 2017 metais, kai prezidentu tapo Donaldas Trumpas, kuris žadėjo imtis griežtų priemonių prieš Kiniją ir vykdė politiką „Amerika – pirmiausia“. Nors ir nebuvo atsinaujinančių energijos šaltinių šalininkas, D. Trumpas savo protekcionistinę politiką taikė ir saulės energetikos pramonėje, 2018 metais įvesdamas importo limitus ir 30 proc. tarifus užsienio saulės elementams ir fotovoltinėms plokštėms.

D. Trumpo tarifai galėjo padėti mažai saujelei saulės baterijų gamintojų išlikti, bet plataus masto vietos saulės energetikos pramonės sąskaita. Nors gamintojos „SolarWorld“, „Suniva Inc.“ ir „First Solar Inc.“ sveikino tarifus, jiems smarkiai priešinosi atsinaujinančių energijos šaltinių kūrėjai ir montuotojai, kurie baiminosi, kad kylančios baterijų kainos išstums juos iš verslo.

Tarifai trumpam sustiprino kai kurių JAV gamintojų pozicijas, tiek „SunPower“, tiek „First Solar“ padidino savo gamybos apimtis. Tačiau Amerikos demonstruojamas saulės energijos troškulys reiškė, kad importas iš Azijos bet kokiu atveju augo, nes vietos pramonės įmonės naudojosi įstatymų spraga, leidžiančia įsigyti užsienyje gaminamus neapmokestinamus dvipusius saulės modulius. Ir D. Trumpo tarifų nepakako išgelbėti dviejų didžiausių šalies lyderių, dabar jau bankrutavusių „Suniva“ ir „SolarWorld“.

Nors šiuo metu Jungtinėse Valstijose yra apie 231 474 darbo vietas saulės energetikos sektoriuje, tik 14 proc. jų susiję su gamyba, dauguma šių darbuotojų vietoje fotovoltinių plokščių gamina montavimo sistemas, inverterius ir kitus komponentus.

Jungtinės Valstijos toli gražu nėra tokia vienintelė. Kitose šalyse, anksti pradėjusiosiose diegti saulės energetines sistemas, įskaitant Vokietiją, saulės baterijų gamyba smunka.

„Vokietijoje kitados klestinčios saulės plokščių, elementų ir modulių gamintojos šiuo metu didžiąja dalimi jau nebeegzistuoja, – vasario mėnesio pranešime teigė S. Ladislaw. Visos jos nukonkuruotos ir įstumtos į bankrotą, užsienio įmonėms sparčiai mažinant kainas.“

Pernelyg nesutrikdytas tokių permainų vėjų, J. Bidenas, pristatydamas savo klimato politiką, žada plėtoti darbo vietas JAV, bet nėra aišku, ar jos bus kuriamos saulės baterijų gamybos sektoriuje.

Netgi tie, kuriems D. Trumpo tarifai buvo naudingi, nereikalauja iš J. Bideno atnaujinti rinkliavas, kai jos nustos galioti kitų metų vasarį. Pavyzdžiui, „First Solar“ gynė platesnio masto pramonės strategiją, kuri galėtų paskatinti vidaus baterijų gamybą.

J. Bidenas mėgina skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą, paskelbdamas savo multitrilijonų dolerių vertės infrastruktūros paketą ir planą atkurti šiuo metu nebegaliojančią 2005 metų mokestinę lengvatą. „Pirk amerikietiška prekę“ (Buy American!) iniciatyva galėtų taip pat būti taikoma ir federalinės valdžios finansuojamiems saulės energetikos projektams – tokią idėją pasiūlė keletas respublikonų senatorių.

Bet grupelė naujų JAV saulės baterijų gamyklų vargiai ar atlaisvins Kinijos gniaužtus, tvirtai laikančius likusią saulės energijos tiekimo grandinę, apimančią, be saulės baterijų, ir polikristalinį silicį, naudojamą baterijų gamyboje. Kinija šiuo metu gamina per 80 proc. polikristalinio silicio ir apytikriai 98 proc. dviejų kitų svarbių komponentų – vaflių ir silicio liejinių, naudojamų pasaulinėje baterijų gamyboje, net jei jie gaminami ir sumontuojami kitose valstybėse.

J. Bidenas, nors ir propaguoja klimato veiklą kaip vieną iš darbo vietų kūrimo platformų, panašu, kad yra susikoncentravęs ties kitomis potencialiomis sritimis.

„Nėra priežasčių, kodėl sparnai, skirti vėjo jėgainių turbinoms, negalėtų būti gaminami Pitsberge, vietoje Pekino, nėra priežasčių, kodėl amerikiečių darbininkai negalėtų pirmauti pasaulyje pagal elektrinių transporto priemonių ir akumuliatorių gamybos apimtis“, – šiais metais per jungtinę Kongreso sesiją kalbėjo J. Bidenas.

Jungtinės Valstijos vis dar turi šansų inovuoti naują saulės energetikos technologijų kartą, sakė Julio‘us Friedmannas, Kolumbijos universiteto Pasaulinės energetikos politikos centro vyresnysis mokslinis bendradarbis. „Mūsų dabartinių saulės energetikos technologijų plėtimasis stabčioja, mums reikalinga nauja karta, –kalbėjo J. Friedmannas. – Tai dar viena galimybė Amerikai pasižymėti, nes mes turime puikią inovacijų sistemą. Mes turime galimybių peršokti prie naujos kartos.“

Saulės energetikos šalininkai tvirtina, kad siekiant išvengti praeities klaidų, ateityje būtina sutelkti didžiules ir ilgalaikes pastangas.

„Yra realių galimybių pasiekti ilgalaikių permainų, norint sustiprinti čionykštę pramonę ir sukurti naujų darbo vietų“, – sakė R. Wydenas, demokratų senatorius iš Oregono valstijos, dalyvavęs Hilsboro gamyklos atidarymo ceremonijoje. – Prireiks koordinuotų pastangų vyriausybės lygmenyje – nuo mokslinių tyrimų ir plėtros (R&D), griežtesnio prekybos įstatymų vykdymo iki mokesčių kodekso reformų, norint geriau paskatinti vidaus gamybą, suvienodinti sąlygas ir grąžinti JAV į saulės energijos gamybos aikštelę.“

Vis dėlto to per vėlu tikėtis Hilsboro saulės energetikos darbuotojams, buvusiai žemės ūkio bendruomenei, kurios gerovė kitados priklausė nuo braškių kainos ir kurie apie 2008 metus tapo veikiau priklausomi nuo nestabilios lustų gamybos pramonės.

Regionui pavyko diversifikuoti savo ekonomiką, nors ir buvo prarasta saulės jėgainė; tačiau „Intel“ išlieka vienu iš didžiausių korporacinių darbdavių Oregono valstijoje ir kartkartėmis tebeverčia miestą krūpčioti iš baimės. Pavyzdžiui, pernai „Intel“ ne juokais išgąsdino vietos gyventojus, kai, kaip pranešama, ėmė svarstyti apie dalies pažangiosios gamybos perkėlimą į Aziją.

„Ką reiškia būti monoprofiliniu miestu? Galima būtų apibūdinti taip: kai „Intel“ nusičiaudi, užsikrečia visas miestas“, – sako 77-erių metų T. Hughesas. Šiuo metu į pensiją pasitraukęs buvęs meras nesigaili, kad kažkada miestas buvo susietas su saulės baterijų gamykla, ir net atvertų miesto vartus dar vienai gamybos išsišokėlei.

Bet jis, ko gero, dabar nesistengtų kurti ištisos, su saulės energetikos pramone siejamos strategijos. „Greičiausiai taip daugiau nebesielgčiau, – pripažino jis. – Nors ir buvo smagu keliauti į visas tas saulės energijos prekybos parodas.“