Įvairių didmiesčių, nuo Frankfurto iki Varšuvos, pareigūnai susiduria su dilema: ar spartėjanti infliacija užtruks pakankami ilgai, kad pakoreguotų ilgalaikius bendrovių ir namų ūkių lūkesčius. Jei taip, tai gali sukurti savaiminį ciklą, kai aukštesnės kainos skatina didesnius užmokesčio reikalavimus nepaisant augančio nedarbo, kas, savo ruožtu, kursto dar didesnį kainų šuolį.
Kainų spaudimas gali taip pat padrąsinti tuos centrinius bankininkus, kurie mano, kad politika yra pernelyg švelni ilgą laiką, surengti galimai dramatiškus palūkanų normų nustatymo posėdžius dar šiais metais. Nors oficialiai laikomasi linijos, esą infliacijos šuolis bus laikinas, naujausi duomenys yra dingstis tiems, kurie nerimauja dėl savo klaidingų apskaičiavimų rizikų.
„Visi cikliniai ir struktūriniai veiksniai susideda ir byloja apie galimą tendencijos pasikeitimą“, – sakė Gertruda Traud, vyriausioji komercinės bankininkystės įmonės „Helaba“ ekonomistė iš Frankfurto. – Vos tik Vokietijoje infliacija pasieks 3 proc., profsąjungos pakels balsą: „O kaip darbininkai?“
Antradienį paskelbtos ataskaitos akivaizdžiai liudija apie spartesnę infliacijos perspektyvą, gamykloms keliant kainas sparčiausiais tempais per beveik du dešimtmečius dėl augančių sąnaudų ir mažėjančių atsargų.
Visa tai atsiliepia pirkėjams. Vartotojų kainų augimas euro zonoje pasiekė 2 proc. – formaliai viršydamas Europos centrinio banko (ECB) užsibrėžtą tikslą, – pirmą kartą nuo 2018 metų. Lenkijoje šis rodiklis buvo dvigubai didesnis. Anot „Bundesbank“, infliacija šiais metais gali pasiekti 4 procentus.
4,8 proc. rodiklis Lenkijoje, kuri nepriklauso euro zonai, išryškina didėjančias rizikas. Tenykštė valdžia nerimauja, kad bus pasiektas 5 proc. „lūžio taškas“, teigė šaltiniai, susipažinę su šalies centrinio banko ir vyriausybės pareigūnų nuomone.
Nėra daug ženklų, rodančių, kad sunkumai, susiję su pasauliniu tiekimu, slūgsta. Azijos gamintojai, daugumos pasaulio šalių komponentų gamintojai sulėtino veiklą gegužę, nes vis dar kovoja su viruso židiniais. Keletas Tailando gamyklų laikinai yra uždarytos, kol bus pristabdyti protrūkiai. Taivanas pranešė apie rekordinį savaitinį mirčių nuo viruso skaičių, o Malaizija ką tik įvedė dviejų savaičių nacionalinį karantiną.
Europoje, kaip ir kitur, padažnėję nemokumo atvejai, kai fiskalinė parama bendrovėms atšaukiama, gali apsunkinti problemas dėl tiekimo.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) šią savaitę pranešė, kad nors pasaulinis kainų spaudimas turėtų iki metų pabaigos susilpnėti, esama „didelių rizikų“ ilgesniu laikotarpiu.
„ECB personalo birželio mėnesio prognozės vargu ar leis tikėtis ko nors, kas užkirstų kelią dar vienam aktyvesnių pirkimų pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) ketvirčiui. Kovo mėnesį jie numatė, kad bazinė infliacija prognozuojamu laikotarpiu bus daug mažesnė, nei buvo sutarta pasiekti.“ – sako Davidas Powellas ir Maeva Cousin.
Nepaisant neregėto šuolio Lenkijoje, tenykštis centrinis bankas pripažįsta, kad spartus vartotojų kainų augimas yra trumpalaikis. Kol kas jis nusiteikęs nesekti pavyzdžiu savo regioninių kaimynių, tokių kaip Vengrija ir Čekija, perspėjančių apie neišvengiamą palūkanų normų didinimą.
Islandijos centrinis bankas gegužę tapo pirmuoju banku Vakarų Europoje nuo pandemijos pradžios, kuris sugriežtino pinigų politiką, padidindamas palūkanų normas. Norvegijos centrinis bankas taip pat perspėjo apie ketinimus pradėti griežtinti politiką.
ECB, kurio užduotį apsunkina iki šiol didžiausios regiono valiutos zonos valdymas – su skirtingomis augimo perspektyvomis skirtingose narėse, – pareigūnai primygtiniai tvirtina, kad tiekimo trūkumas bus pašalintas, o metiniai kainų pokyčiai neatsispindės nominalioje duomenų statistikoje.
Rinkos dėsniais grindžiamos priemonės rodo, kad kainų augimas euro zonoje artimiausiais metais bus mažesnis nei tikslinis vidurkis.
Tualetinis popierius
Svarbus varomasis veiksnys, palyginti su praėjusiais metais, yra energijos sąnaudos, nes kainos smuko užsivėrus kelionių sektoriui 2020 metais.
Euro zonos bazinės infliacijos rodiklis, išskyrus energijos išteklius, maistą ir tabaką, buvo daug silpnesnis ir siekė 0,9 procento.
„Aš labai labai nustebčiau, jeigu Europoje kainų didėjimas įgautų platų mastą, – sakė Paulas Donovanas, „UBS Global Wealth Management“ vyriausiasis ekonomistas. – Ar centriniai bankai turėtų griežtinti politiką dėl to, kad tualetinio popieriaus kainos staiga pašoko? Ne, žinoma, ne.“
Tačiau nuolatinis centrinių bankininkų rūpestis yra infliacijos lūkesčių „atlaisvinimas“. Tokiu atveju jie būtų priversti svarstyti galimybę griežtinti pinigų politiką – nelengvas sprendimas, kai nedarbas viršija ikipandeminį lygį, o smarkiai įsiskolinusios vyriausybės yra priklausomos nuo žemų skolinimosi kainų.
Alternatyva galėtų būtų tokia: leisti infliacijai kurį laiką įkaisti. Toks žingsnis tikriausiai būtų veiksmingas po daugelio metų pernelyg lėto kainų augimo, tačiau yra rizikų, jog gali pasikartoti 1960 metų strategija, kurios atomazga po dešimtmečio buvo išties liūdna.
„Dabar ne metas nerimauti dėl infliacijos, nors mes niekada neturėtume jos pamiršti“, – „Bloomberg Television“ šią savaitę sakė kadenciją baigiantis EBPO vadovas Angelis Gurria.
