Kompanijos nuo „Vanguard Group Inc.“ iki „Ford Motor Co.“ įveda „hibridinius“ darbo grafikus, kai darbuotojai dalį savaitės praleidžia namuose, o likusią dalį – biure. Prognozuoti šių ilgalaikių darbo pokyčių pasekmes JAV ekonomikai – nelengva užduotis.
Pristatome Nicholasą Bloomą, Stanfordo universiteto ekonomistą, kuris jau prieš kelerius metus pradėjo nagrinėti ekonominį nuotolinio darbo poveikį ir per pandemiją tapo de facto „darbo iš namų“ ekspertu. N. Bloomas, kurio tyrimų rezultatai buvo paskelbti dešimtyse publikacijų ir kuris vadovauja Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro Produktyvumo, inovacijų ir verslumo programai, per praėjusius metus apklausė dešimtis tūkstančių JAV firmų ir darbuotojų apie jų postpandeminio darbo lūkesčius.
Pokalbyje prieš pasirodant naujausiam straipsniui „Covid-19 spurgos efektas miestams“, prie kurio N. Bloomas dirbo su savo Stanfordo kolega Arjunu Ramani, mūsų pašnekovas kalbėjo apie nuotolinio darbo poveikį migracijai, nekilnojamam turtui, įvairovei ir produktyvumui. Pokalbis dėl aiškumo buvo sutrumpintas ir paredaguotas.
Jūsų tyrimas rodo, kad amerikiečiai vis dažniau renkasi gyvenimą priemiesčiuose, o butai urbanizuotose, tankesnėse vietovėse apleidžiami vis didesniu tempu.
Mes tai vadiname „spurgos efektu“. Daugiausiai žmonių praranda didmiesčių centrai. Miestų centrams sekasi labai blogai, jie prarado maždaug 15 proc. žmonių ir verslo, o tų pačių miestų priemiesčiams sekasi tikrai puikiai. Panašu, kad didmiesčių priemiesčiai šiuo metu yra karščiausios nekilnojamojo turto rinkos.
Manome, kad visa tai vyksta dėl perėjimo prie hibridinio darbo. Jei dvi dienas per savaitę galite dirbti iš namų, patraukliau gyventi priemiestyje, nes tenka mažiau važinėti. Tačiau dėl to negali imti ir persikelti į Aliaską, tai nesuveiks.
Ką toji migracija reiškia būstams centriniuose verslo rajonuose?
Amerikos miestų centrai pastaruosius 40 metų išgyveno bumą. Jaunimas norėjo keltis į miesto centrus, sendami neskubėjo kraustytis į priemiesčius, o pensininkai su „ištuštėjusiais lizdais“ norėjo vėl persikelti į miestą. „Covid“, galima sakyti, situaciją atsuko 10–20 metų atgal. Galime spėti, kad miestų centrų kainos vėl bus tokios, kaip maždaug 2005-aisiais. Tai vis tiek brangu, tikrai brangiau už priemiesčius, tačiau šis skirtumas šiek tiek sumažėjo.
Kai kurie žmonės mokės tą pačią nuomos kainą ir galės nuomotis didesnį butą, kiti mokės mažesnę kainą už tą patį butą, ir matysime, kad jų leidžiamoji galia sustiprėjo.
Be to, vis daugiau menininkų sugrįš į miestų centrus – tų pačių, kurie anksčiau buvo išguiti. Galbūt sugrįš tie žmonės, kuriems penkias dienas per savaitę tenka dirbti verslo patalpose – tie patys žmonės, kurie dėl užkilusių kainų buvo išstumti į pakraščius, bet kurie ir turėtų gyventi miestų centruose.
Kaip manote, ar įmonės, pasirinkusios hibridinę darbo aplinką, paliks mažesnį komercinį pėdsaką?
Tik 28 proc. amerikiečių teigia, kad po pandemijos sugrįš į tą patį aktyvumą, kaip ir prieš pandemiją. Likę 72 proc. sako, kad atsisakys lipti į sausakimšus liftus ar keltuvus. Taigi iškyla rimta problema, ką daryti su dangoraižiais. Tam tikra prasme man tai atrodo didžiausia nekilnojamojo turto problema. Galima rasti kūrybiškų sprendimų, bet tai nebus lengva.
Svarstote, kad po pandemijos ilgalaikis darbas iš namų padidins našumą 5 proc. Kokie komponentai prie to prisidės?
Nuo trijų iki keturių procentų sudarys sutaupytas laikas, kurį paprastai praleidžiate važiuodami į darbą ir namo. Be to, jei dirbate namuose dvi dienas per savaitę ir gerai tvarkotės, galite būti produktyvesni. Pagrindinė priežastis ta, kad darbas bus iš esmės reorganizuotas.
Gerai organizuota kompanija sakys, kad, pavyzdžiui, industrinė komanda ateina pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį. Industrinė komanda visus susitikimus ir mokymus rengia pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį. Trečiadienį ir penktadienį liekate namuose ir dirbate visus ramius darbus, pvz., skaitote, rašote, pildote ataskaitas, aprašote išlaidas ir pan., nes tą efektyviau daryti namuose, kur tyliau.
Kai kurie tyrimai atskleidžia, jog nuotolinis darbas apsunkina galimybę gauti paaukštinimą. Kaip tai paveiks ilgalaikis darbas iš namų? Ypač moterims ar apskritai tėvams, kurie renkasi dirbti iš namų penkias dienas per savaitę?
Po pandemijos daugiau dirbti iš namų rinksis tam tikra žmonių grupė. Tarp tų, kurie augina vaikus iki 12 metų, penkias dienas per savaitę dirbti namuose renkasi beveik 50 proc. daugiau moterų nei vyrų.
Jau dabar tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių su mažais vaikais lyčių skirtumas renkantis dirbti iš namų penkias dienas per savaitę yra didžiulis. Tas pats pasakytina apie žmones su negalia ar gyvenančius toli nuo darbovietės. Dirbti iš namų komandoje, kurioje yra kitų žmonių, kasdien ateinančių į biurą, neabejotinai reiškia mažesnę tikimybę gauti paaukštinimą.
Jei leisime žmonėms pasirinkti, kaip dažnai jie nori dirbti iš namų, bijau, kad vieniši jauni vyrai į biurą eis penkias dienas per savaitę, o išsilavinusios moterys, auginančios jaunesnio amžiaus vaikus, ateis dvi dienas per savaitę, taigi po šešerių ar septynerių metų matysime didžiulį paaukštinimo procentų skirtumą ir įvairovės krizę. Tiesą sakant, kompanijoms ateityje gresia visai pagrįstų ieškinių minų laukas.
