Tai patys mikroekonomikos pagrindai: pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Juos žino kiekvienas studentas. Tačiau, suprantama, realus pasaulis ne visada vadovaujasi racionalia ekonomikos teorija ir yra keletas požymių, kad kompanijos nekelia kainų, siekdamos investuoti į būsimus pajėgumus.
George’as Pearkesas, „Bespoke Investment“ strategas, pažymi, kad kompanijos į didėjančią paklausą gali reaguoti dviem būdais:
„Vienas iš jų – pakelti kainas ir papildomas pajamas investuoti į naujus pajėgumus, nesvarbu, ar tai būtų investicijos į fizinį turtą, atsargas ar daugiau darbuotojų. Kitaip tariant, kompanijos prisitaiko prie kainų skirtumo (P), ir bendras tiekiamas kiekis (Q) pakyla.
Vietoj to, yra daugybė neoficialių įrodymų, kad kompanijos paprasčiausiai atsisako didinti tiekiamą kiekį ir tikisi, kad jų verslui naudingiau bus išlaikyti esamas kainas, negu apsiimti riziką investuojant į pajėgumų didinimą.“
Ketvirtadienį „Bloomberg“ pranešė, kad kai kurios Kinijos gamyklos vengia didesnių investicijų, nes dėl didesnių sąnaudų ir sutrikusių transporto tinklų mažėja jų pelno marža.
„Ateitis visiškai neaiški, todėl nesistengiame plėsti pajėgumų“, – sako fabriko, gaminančio stiklinius lempų gaubtus tokioms kompanijoms kaip „Home Depot“, savininkas.
Liejykla Guangdonge neseniai klientams pranešė, kad nesugebės įvykdyti dabartinių užsakymų dėl aukštos metalų kainos.
Tas pats vyksta ne tik Kinijoje. Kaip tviteryje rašo G. Pearkesas, prabangius namus statantys „Toll Brothers“ trečiadienį pranešė apie didesnes nei tikėtasi bendrąsias maržas ir didžiulį laukiančių užsakymų skaičių, tačiau taip pat perspėjo, kad kito ketvirčio pristatymai gali vėluoti. Užuot pakėlę kainas, kad pasiektų pusiausvyrą tarp pasiūlos ir paklausos, gamintojai tiesiog tenkinasi mažesne užsakymų apimtimi.
„Šis „jokio P, vien Q“ reiškia, kad firmos sąmoningai riboja tiek pasiūlą, tiek kainą. Tai yra racionavimas. Supaprastintame mikroekonomikos pasaulyje tai sukuria dedveito nuostolius; mažesnis pelnas gamintojams, mažesnis perteklius vartotojams. Žvelgiant iš makro perspektyvos, tai reiškia mažesnę infliaciją, mažesnį užimtumą, mažesnes investicijas ir mažesnę produkciją, palyginus su galimu sėkmingu ciklu.
Galiausiai kompanijos gali būti teisios, kad didelė paklausa neišsilaikys ir vėliau neatlygins jų investicijų pelnu. Jei taip, šis ekonomikos atsigavimas bus labai panašus į paskutinį: daug lėtesnis ir silpnesnis nei tuo atveju, jei kompanijos būtų įsitikinusios, kad paklausa augs ir ateityje.“
Kitaip tariant, nors pasiūlos stygiaus galime tikėtis dar kurį laiką, jis gali ir nepakurstyti didesnės infliacijos. Tai gali būti naudinga žmonėms, kurie nerimauja dėl staigaus kainų šuolio, bet ne taip naudinga ekonomikai, kuri vis dar kapstosi iš pasaulinės pandemijos dydžio duobės.
