Pasitikėjimas bumu: kodėl nepastebime Harrodo nestabilumo?

Vienas smagiausių dalykų studijuojant ekonomiką yra tas, kad nesvarbu, kas vyksta – labai tikėtina, jog kažkas panašaus yra vykę ir praeityje. Aišku, kas kartą kuris nors aspektas bus kitoks, tačiau pasirinkę palyginimui keletą niuansų – atlyginimus, balansus, skolų lygį, bendras investicijas – galime šiek tiek priartėti prie dviejų skirtingų obuolių rūšių palyginimo, ir tai nebus obuolio lyginimas su kriauše.

Pasekmė tokia, kad paėmus Dabartinį Įvykį, tikriausiai istorijoje rastumėte mąstytoją, kuris jau anksčiau yra išvyniojęs visą teoriją apie panašią situaciją. Greičiausiai jis bus bandęs įvardyti konkrečius veiksnius, kurie, jo manymu, prisidėjo labiausiai, ir tai galėtų būti geras atspirties taškas. Pandemija tapo puikia proga tai padaryti. Žmonės išmėgino viską – nuo stimulo išmokų Iždo bendrajai sąskaitai poveikio modelių iki XIX amžiaus verslo ciklo modelių, pravertusių situacijose, kai pandemija sužlugdė derlių.

Vienas iš įdomiausių „Covid-19“ pandemijos aspektų – fiskalinės politikos sėkmė apsaugant vartotojų išlaidas ir antraeiliai šios sėkmės padariniai. Užuot pandemijos metu išgyvenę ekonominę katastrofą, stebėjome senstančias tiekimo linijas, įtemptas dėl paklausos augimo, kokio nematėme ištisus dešimtmečius. Nesvarbu, ar kalbėtume apie medienos, laivybos, puslaidininkių ar bet kurią kitą pramonės šaką – tai suteikė įdomaus peno pastariesiems „Odd Lots“ epizodams.

Neskaitant mokslinio darbo „Employ America“, vadovauju „Substack“, kurio mokamas turinys kas mėnesį vieną po kito nagrinėja J. M. Keyneso klasikinės „Bendrosios užimtumo, palūkanų ir pinigų teorijos“ skyrius. Tai knyga, kurią skaityti gali būti nelengva, net jei dirbate ekonomikos ar rinkų srityje. Kalba senovinė, o sąvokos difuzinio pobūdžio, būdingo naujiems atradimams.

Tačiau, praėjus beveik šimtui metų nuo knygos pasirodymo, apie ekonomikos dinamiką ji kalba aiškiau nei bet kas, kas buvo paskelbta vėliau. Naujausias įrašas nagrinėja aštuntąjį skyrių apie balansą lemiančius vartojimo veiksnius. Turėdamas galvoje pastaruosius sutrikimus, pasinaudojau galimybe aptarti aštuoniasdešimties metų senumo Roy’jaus Harrodo, ekonomisto, sukūrusio supaprastintą „Harrodo-Domaro augimo modelį“, pažįstamą visiems ekonomikos studentams, tekstą.

Harrodo dinaminis modelis įdomus tuo, kad jame kalbama apie pernelyg dideles investicijas bumo metu, konkrečiai nenurodant finansinių sąlygų – tai požiūris, kuris nuo 2008 m. beveik visiškai iškrito iš visuomenės mąstymo. Tačiau esant didelei vartotojų paklausai ir pertemptoms tiekimo grandinėms, modelyje pristatomas intensyvėjantis grįžtamasis ryšys tarp vartojimo ir investavimo turėtų būti geras atspirties taškas, norint suprasti postpandeminę ekonomiką.

Toks būtų mano Harrodo modelio paaiškinimas paprastais žodžiais:

Pagrindinė mintis tokia, kad pokyčiai investicijų lygmenyje daro įtaką dabartiniam vartojimui – ir tuo pačiu pokyčiai investicijų lygmenyje remiasi būsimo vartojimo pokyčiais. Problema atsiranda bandant susieti šiuos du dalykus taip, kad tai būtų prasminga ilgalaikėje perspektyvoje. Šie pora sakinių atrodo tikrai klampūs, tačiau netrukus turėtų paaiškėti, ką jie reiškia.

Pirmiausia įsivaizduokite, kad egzistuoja stabilus augimo-investicijų kelias. Žinau, kad tai paika mintis, bet pagalvokime, kaip tai veiktų. Ekonomikoje kiekviena investicija padidina gamybinius pajėgumus, kitaip nebūtų priežasties į juos investuoti. Kapitalistinėje ekonomikoje kiekvienai investicijai taip pat reikia pelno, kuris patvirtintų ją ateityje, paprastai raginant žmones pirkti įvairius dalykus, kuriuos ta investicija sugeneruoja. Jei to neįvyks, žmonės atsisakys investuoti – arba dėl to, kad bankrutuos, arba nusprendę, kad neverta. Tuo pat metu augant investicijoms, auga ir bendros pajamos, taigi ir dabartinis vartojimas.

Žengiant subalansuotu keliu, padidėjęs vartojimas išaugus pajamoms sukuria būsimą vartojimą, reikalingą dabartinėms investicijoms patvirtinti. Pajėgumų panaudojimas išlieka stabilus, o investicijos, vartojimas ir pajamos visi drauge auga stabiliai ir tandemu. Viskas vyksta visiškai tolygiai, visi praturtėja, niekas nepadaro klaidų.

Problema ta, kad verslininkai pasitelkia dabartinę paklausą formuodami lūkesčius dėl ateities paklausos. Tai natūralu ir įprasta Keynesui: jei neturi rimto pagrindo kliautis kažkuo kitu, dabartis yra pakankamai neblogas ateities rodiklis.

Visa tai skamba gerai, tačiau bėda ta, kad investicijų lygmuo turi įtakos dabartinės paklausos lygmeniui, o dabartinės paklausos lygmuo turi įtakos tikėtinai būsimai paklausai, kuri savo ruožtu daro įtaką investicijų lygmeniui! Uždaras ratas! Jei didinate investicijas, vadinasi, samdote daugiau žmonių, o bendros pajamos auga, taigi auga ir bendras vartojimas. Vos tik ekonomika nukrypsta nuo stabilaus augimo-investavimo kelio, investicijų pokyčių padariniai vartojimui pastiprina vienas į kitą ir galiausiai pradeda gausti kaip stiprintuvas.

Taigi, įsivaizduokite, kad tam tikro laikotarpio investicijų lygmuo yra aukštesnis už šį stabilų kelią. Toks investicijų padidėjimas lemia paklausos augimą, nes investicijos sukuria naujas darbo vietas ir pajamas, kurios išleidžiamos vartojimui. Firmos pastebės šį netikėtą paklausos augimą ir pagalvos: „Aha! Pastaruoju metu per mažai investavome, laikas padidinti investicijas, kad patenkintume paklausą!“ Per ateinantį laikotarpį jos investuoja dar daugiau, tačiau mato dar didesnę naują paklausą, kurią sukūrė pridėtinės investicijos. Šis ciklas spirale kyla aukštyn, kol nutinka kažkas blogo – nesvarbu, kas, bet staiga iš tikrųjų tampa akivaizdu, kad yra per daug pajėgumų ir vartojimas nebespėja iš paskos – ir staiga krūva investicijų nebepatvirtinama. Visi tai pastebi ir staiga nustoja investuoti, paklausa žlunga, o su ja ir užimtumas.

Dar blogiau – tas pats nutinka, jei netyčia nusmunkama žemiau subalansuoto augimo-investicijų kelio. Jei firmos investuoja mažiau, negu reikia, kad ateityje būtų pakankamas vartojimas investicijoms patvirtinti, jos visos pasijunta praeityje per daug investavusios, ir dar labiau sumažina investicijas!

Pagal šį modelį per didelis investavimas skatina ir toliau per daug investuoti, o per mažas – ir toliau investuoti nepakankamai, ir vos tik sistema nukrypsta nuo subalansuoto kelio, ji nebežino, kaip sugrįžti atgal.

Štai koks ilgas paaiškinimas. Bet mes jau turėtume matyti šio modelio poveikį, tiesa? Vartojimo skaičiai gerokai viršija tai, ko dauguma tikėjosi šiuo laikotarpiu praėjusiais metais. Tiesą sakant, kai kurie sektoriai šiuo metu smarkiai viršija savo įprastus pajėgumus. Visa „rinkos ekonomikos“ esmė daugumai žmonių reiškia idėją, kad kainos turėtų signalizuoti, kur verta investuoti, kad būtų galima gauti didžiausią grąžą.

Labiausiai stebina tai, kad firmos šiuo metu netiki, jog paklausos bumas išliks ir ateityje, kai pasibaigs pereinamasis laikotarpis. Laivybos sektoriuje paklausos sumažėjimas po 2008 m. žlugimo sukūrė negailestingą ekonominę aplinką, sukėlusią bankrotų bangą ir laivybos konsolidaciją.
Marcas Levinsonas kaip tik ir kalba apie šią dinamiką. Medienos atveju problema buvo iš naujo paleisti senus malūnus ir pasirūpinti reikalingomis investicijomis, kad juos vėl būtų galima eksploatuoti, o tada surasti sunkvežimių gabenti lentoms.

Priežastis, dėl kurios Harrodo modelyje apibūdinama dinamika vis dar nepastebima, yra ta, kad investicijų signalas, ateinantis iš pastarųjų paklausos šuolių, nė iš tolo nėra toks garsus, kaip signalas, kurį siunčia daugiau nei dešimtmetį trukusi struktūriškai žema paklausa. Nors negali žinoti, ką atneš ateitis, lengva spėti, kad ji bus panaši į praeitį, o praeityje paklausos beveik nebuvo.

Žinoma, mūsų tiekimo grandinės išklerusios ir pasenusios, ir, kaip sakė Ryanas Petersonas, neretai remiasi „devintojo dešimtmečio kompiuterinėmis sistemomis“. Tačiau norėdamos jas atnaujinti, firmos turi būti įsitikinusios, kad atsiras paklausa, reikalinga patvirtinti tas investicijas.
Iš tikrųjų mums reikalinga politika, nukreipta į pastovų paklausos stiprinimą (ir ypač tokia politika, kuri didintų atlyginimus), kad galėtume pereiti nuo pastarojo minimalaus augimo dešimtmečio prie Hirschmano „nesubalansuoto augimo“, o vėliau ir prie Harrodo „subalansuoto augimo“.

Visi, išskyrus Larry Summersą, šiuo metu sutaria, kad atsakas į 2008-uosius sukūrė mažos paklausos aplinką, kuri per pastarąjį dešimtmetį sulėtino investicijas, samdymą ir atlyginimų augimą. Firmos prisitaikė prie šios aplinkos ir, susidūrusios su staigiu paklausos šuoliu, nebeatsimena, kaip greitai padidinti pajėgumus.

Ši istorija tokia pat liūdna ir darbo rinkoje: pastarąjį dešimtmetį vyravę nedidelio kapitalo verslo modeliai, projektinis darbas ir maži darbo užmokesčiai reiškė minimalias investicijas į produktyvumo didinimą. Jei atlyginimai maži ir greičiausiai didesnės paklausos nenusimato, kurių galų investuoti?

Nors pandemija tapo netikėtu paklausos augimo katalizatoriumi, politikos formuotojai turėtų remtis jos dinamika ir palaikyti darbuotojų reikalavimus gauti didesnius atlyginimus, nes didesni atlyginimai sukurs paklausą. Tuo pat metu Federalinis rezervų bankas leidžia suprasti, jog ketina leisti vidutinei infliacijai pasivyti, kol firmos iš naujo mokysis, kaip investuoti į pajėgumus. Kitas žingsnis turėtų būti mažesnė parama vartotojų išlaidoms ir palaikantis pozicionavimas, kuris įrodytų, jog dabartinis bumas niekur nedings.

Pasak Hirschmano, jei galime būti tikri, kad galutinė vartotojų paklausa patvirtins naujas investicijas, turėtume džiaugtis iškilusiomis kliūtimis. Jos informuoja ekonomiką, į ką verta investuoti, o išsprendus vieną kliūtį galima imtis kitos. Jei tik Federalinis rezervų bankas bus pasirengęs pripažinti, kad šis procesas gali būti susijęs su tam tikru padriku ir laikinu kainų padidėjimu, kapitalo išlaidos tikrai pakils.

Kebliausia dabar yra užtikrinti, kad šis procesas vyktų pakankamai ilgai ir firmos galėtų performuoti savo lūkesčius, atsižvelgdamos į dabartinę paklausą, užuot gromulavusios prisiminimus apie dešimtmetį trukusią stagnaciją.

Užvis svarbiausia yra tai, kad planai, skirti spręsti klimato kaitos problemas, reikš neįtikėtiną investicijų augimą. Jei nesugebėsime priversti firmų patikėti, jog makroekonominės politikos formuotojai užtikrins toms investicijoms paklausą, bus žymiai sunkiau sulaukti reikalingos pažangos.

Kiekviena patirtis mus ko nors išmoko, taigi derėtų pasimokyti iš fakto, kad firmos, susidūrusios su dideliu pajėgumų naudojimo šuoliu, neskuba rimtai investuoti. Galbūt geriausia pamoka yra tai, kad nors šių kliūčių atradimas gali mums „kainuoti“ didesnę infliaciją, jų nepastebėjimas kainuotų dar daugiau – prarastų investicijų ir produktyvumo požiūriu.