Beveik pusė Jungtinės Karalystės sostinės teatrų kuria skaitmenines platformas, siekdami užsitikrinti naują pajamų šaltinį popandeminėmis sąlygomis, kai teatrai plačiai atvers duris savo lankytojams, praneša organizacija „The Society of London Theatre“.
„Visame pasaulyje susiformavo auditorija, ir negalima tiesiog paleisti šios auditorijos“, – kalbėjo Susannah Simons, „Marquee TV“, transliuojančios tokių sunkiasvorių kaip „The Royal Shakespeare Company“ turinį, redakcijos direktorė.
Krizė supurtė daugelį teatrų vadovų ir privertė nuo fizinio dramaturgijos perteikimo pereiti prie virtualiojo, ir dabar jie bando atrasti būdų padaryti tokią spektaklio transliacijos formą kuo įdomesne, prikaustančia dėmesį.
„Teatras iš tiesų išplėtė savo sugebėjimų pasiekti norimo rezultato skaitmeninėje aplinkoje ribas“, – sakė Michaelas Longhurstas, teatro „Donmar Warehouse“ Londono Vest Ende meninis vadovas.
„Donmar“, kurdama pjesę apie santykių trapumą COVID eroje, „Adult Children“, naudoja „ScanLab Projects“ 3D technologijas, leidžiančias įrašyti per 50 atlikėjų ir žiūrovų trimis dimensijomis.
„Young Vic Theatre“ Lambeto rajone planuoja transliuoti visus naujus spektaklius. Auditorija iš namų gali stebėti tiesioginę vaizdo transliaciją arba susikurti asmeninę potyrių gamą, pasitelkdama teatro numatytą specialiąją srautinę platformą su daugybe įvairių tam tikslui pritaikytų kamerų.
„Žaidimų pramonė mus išmokė, kad žmonėms patinka naratyvo interpretacijos, bet jiems taip pat patinka ir būti to naratyvo dalimi“, – naujienų agentūrai „Bloomberg“ sakė „Young Vic“ meninis vadovas Kwame Kwei-Armahas. Tokio spektaklio bilietas kainuos apie 15 svarų sterlingų (21 JAV dolerį), palyginti su 43 svarais už brangiausias vietas fiziniame teatre.
Spektakliai interneto erdvėje nebūtinai yra pigesni. Greta įsikūręs teatras „The Old Vic“ specialiai parinko seriją pjesių pavadinimu „In Camera“ (lot. k. „Prie keturių akių“) su talentingiausiomis žvaigždėmis, tokiomis kaip Claire Foy iš serialo „Karūna“, nuotolinei transliacijai per „Zoom“ platformą.
Pirmasis spektaklis, „Lungs“, pasakoja apie sutuoktinių porą, niekaip nenusprendžiančią, ar verta susilaukti vaikų, kai pasaulį purto klimato krizė. Bilietas kainuoja iki 65 svarų (90 JAV dolerių) – tiek, kiek įprastas bilietas teatre.
„Tai leido žmonėms suprasti teatro vertę, kad jis yra vertas tų mokamų pinigų. Bet tai buvo rizikingas sumanymas“, – sakė Kate Varah, „The Old Vic“ vykdomoji direktorė. Tokios rizikos, regis, pasiteisina, – per 100 000 žmonių iš 90-ies šalių užsisako bilietus į pjeses, transliuojamas per „Zoom“.
Lūkesčiai, kad artimiausiomis savaitėmis atsivėrus teatrams didžiulė Vest Endo teatrų vietų paklausa greitai atsigaus, iš dalies paskatino skaitmeninio kūrybingumo pliūpsnį. Įprastai yra tiek daug norinčiųjų išvysti tokius Londono pastatymus kaip „Come From Away“ ir „Harry Potter and the Cursed Child“ („Haris Poteris ir prakeiktasis vaikas“) – nei jei už bilietą tenka pakloti 200 svarų sterlingų, – jog neretai tenka laukti net kelis mėnesius, ir dažnas potencialus klientas tiesiog pasitraukia. Srautinis transliavimas turi galimybę susigrąžinti dalį tokių prarandamų pajamų.
Brodvėjus turi panašių auditorijos talpinimo problemų, bet srautinis transliavimas ten dar nėra taip prigijęs. Pasak S. Simons iš „Marquee TV“, profsąjungų susitarimai reiškia, kad filmavimo grupės paslaugos kainuoja daug brangiau nei Londone. JAV dramaturgas Jeremy‘is O. Harrisas tviteryje rašė susidūręs su „neįtikėtinu pasipriešinimu“, kai pasiūlė srautines spektaklių transliacijas.
„Kamera, kaip prieigos įrankis, čia išliks, ir dauguma teatrų, manoma, ir toliau judės šia kryptimi“, – sakė „Young Vic“ meno vadovas K. Kwei-Armahas.
