Kaip ir kiti jo saliečiai, 66-erių S. Faulkneris tik ką stebėjo prancūzų žvejybinių laivų protestus dėl prieigos prie vandenų pasikeitimų po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos.
Susidariusi aklavietė paskatino Britaniją ir Prancūziją dislokuoti karinius laivus jas skiriančiame jūrų ruože. Kai prancūzai patraukė namų link, ta pati britų bulvarinė spauda ir džiūgavo, ir vadino procesą „kas kietesnis?“ žaidimu.
Ir nors tiesioginis pavojus nuslūgo, jūrinės konfrontacijos reginys šalia salos su 100 000 gyventojų priminė realius dygių skyrybų padarinius ir privertė susimąstyti apie tokio populistinio politinio masalo priežastis.
Staigus situacijos eskalavimas vietos ekonomiką, pirmiausia paremtą finansinėmis paslaugomis, pavertė „pobreksitiniu“ absurdo teatru, ir nors nedaugelis iš išorinio pasaulio gali parodyti žemėlapyje, kur yra Džersis, kova vyksta ne tik dėl skumbrės, menkių ar krabų salos pakrantėse.
Būdamas viena iš Lamanšo sąsiaurio salų, Džersis neįeina nei į Jungtinės Karalystės, nei į Europos Sąjungos sudėtį. Tai savavaldė Britanijos karūnai priklausanti sala, nuo Prancūzijos nutolusi apie 22 km., ir Jungtinė Karalystė yra įsipareigojusi ją ginti. Tenykščiai gyventojai neturėjo balso „Brexit“ klausimu, tema, kuri dominavo tiek politikoje, tiek ir rinkose.
Žvejyba buvo paskutinė likusi kliūtis derybose, kliūtis, atgaivinusi priešiškumą tarp dviejų kaimynių, kurios daugelį šimtmečių iš aršių priešių virsdavo strateginėmis sąjungininkėmis ir atvirkščiai. Tad Džersis pastarosiomis savaitėmis kone atsitiktinai buvo įtrauktas į sudėtingus tarpsąsiaurinius santykius, kuriuos temdė virtinė kliūčių, nuo muitinės biurokratijos iki vakcinų nuo koronaviruso.
„Kultūriniai ryšiai mus saisto tūkstantį metų, – sakė Johnas Le Fondre, vyriausiasis Džersio ministras, kuris bendradarbiauja su britų vyriausybe ir Europos Komisija (EK) sprendžiant žvejybos klausimą. – Šis nedidelis atsivėręs pleištas liūdina.“
Naujausias konfliktas kilo po to, kai Prancūzijos jūrų reikalų ministrė, Bretanės žvejo dukra, užsiminė, kad vyriausybė gali nutraukti elektros tiekimą Džersiui, jeigu opus klausimas dėl žuvies nebus išspręstas.
Pagal „Brexit“ susitarimą, ES laivams vis tiek bus leidžiama žvejoti Jungtinės Karalystės vandenyse daugelį metų, nors jų prieigą teks apriboti, be to, biurokratizmo bus daug daugiau. Licencijų išdavimas vėluoja, situaciją apsunkina ir pandemija.
Pasak Prancūzijos pareigūnų, sutikusių kalbėti anonimiškumo pagrindais, Annick Girardin žodžiai išprovokavo ištisą grandinę nenumatytų pasekmių. Jie neslėpė savo nuostabos, kaip greitai situacija įkaito. Paryžiuje vyriausybei teko laviruoti tarp bandymų nuraminti Jungtinę Karalystę ir viešos paramos sunkumų kamuojamiems žvejams.
Ginčo sureguliavimas buvo neatsiejamas ir nuo politinių siekių. Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui patiko banga džiaugsmingų „The Daily Mail“ antraščių, įvardinusių prancūzų žvejybos laivyno atsitraukimą kaip „le grand“ pasidavimą.
Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui šioks toks „ginklų žvanginimas“ britų panosėje neatrodo blogas dalykas, kai tenka susidurti su ultradešiniųjų lyderės Marine Le Pen keliamais iššūkiais.
Prancūzijos jaunesnysis ministras ES reikalams pagrasino Jungtinei Karalsytei dėl finansinių paslaugų, jeigu Britanija neišduos licencijų prancūzų žvejams. Duodamas interviu laikraščiui „Journal du Dimanche“ Clement'as Beaune'as pareiškė, kad Jungtinė Karalystė nuolat išbando Prancūzijos ir ES ryžtą, mėgindama įrodyti, kad „Brexit“ išlaisvina. „Mes neleisime jiems to daryti.“
60-ies laivų flotilę, susitelkusią aplink 16-ojo amžiaus Džersio Elžbietos pilies greta pagrindinio salos uosto, pasitiko vienas karo istorinių vaidinimų entuziastas, iššovęs muškietą iš pilies tvirtovės.
Prancūzija mėgino užgrobti Džersį 1781 metais per Amerikos revoliucijos karą, kitaip žinomą kaip Amerikos nepriklausomybės karą, kurio pralaimėjimą žymi įvairūs saloje pastatyti paminklai.
Vis dėlto rėksmingos antraštės apie galimą blokadą ir elektros energijos nutraukimą turėjo ir grėsmingą potekstę kai kuriems gyventojams, ypač prisiminus alinantį maisto stygių, kai sala buvo okupuota vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą. Sekmadienį ji šventė išsivadavimą nuo nacių.
Dabar kyla klausimas, ar įmanoma greitai išspręsti šį konfliktą po to, kai prancūzų laivai pareiškė, jog prieiga jiems buvo užkirsta nepagrįstai, o Europos Komisija apkaltino Jungtinę Karalystę, esą ši pažeidė „Brexit“ susitarimo sąlygas. Atsidūrusi tarp dviejų ugnių, Džersio vyriausybė tvirtina tikinti, jog yra praktinių būdų išspręsti šį konfliktą.
Nesutarimai dėl žvejybos vos nesužlugdė viso prekybos susitarimo tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos, galiausiai kompromisas buvo pasiektas Kalėdų išvakarėse.
„Čia kalbame ne vien apie kelias skumbres, – neseniai publikuotame dienoraštyje apie prekybos derybas rašė vyriausiasis ES „Brexit“ derybininkas Michelis Barnier. – O apie vyrus ir moteris, kurie gyvena pavojingomis sąlygomis, apie narsias bendruomenes, kurios išlaiko pakrančių teritorijas.“
Paskutinės minutės britų pasiūlymas dėl žvejybos, pristatytas likus vos kelioms dienoms prieš pasibaigiant prekybos ir bendradarbiavimo sutarties sudarymo terminui, buvo blefas, sakė jis, dokumente „apstu spąstų, klaidingų kompromisų ir atsitraukimų“.
Ypač smarkiai nukentėjo Džersio žvejai. S. Faulkneris prarado 50 proc. savo pardavimų, negalėdamas eksportuoti žuvies į Prancūziją dėl kylančios politinės įtampos ir naujų biurokratinių trukdžių.
Kitas žvejys, Jasonas Bonhomme, negalėjo iškrauti savo sepijų laimikio Kartrė mieste, nes grėsmingai nusiteikusi prancūzų žvejų grupelė sustabdė jį prieplaukoje.
„Brexit“ – tai „katastrofa“, sakė vienas vyras, žvejojantis omarus ir krabus Džersio apylinkėse, nepanoręs viešinti savo pavardės. Žvejai eksportuodavo savo laimikį į Prancūziją, bet dabar jiems tenka mėginti pardavinėti jį vietos rinkoje.
Kai kurios zonos lieka uždarytos, o tai reiškia, kad laivai keičia kursą į kitus vandenis. Prancūzų žvejai tvirtins, kad yra ir kitų svarbių neišspręstų aspektų, tokių kaip žuvų nerštas arčiau šiltesnių šalies krantų, prieš vėliau joms migruojant į Angliją, kai jos jau tampa vertingu laimikiu.
Šis ginčas įgauna ypatingų atspalvių, atsižvelgus į turtingus prancūzų paveldo klodus Džersyje, kuris labiausiai pasaulyje žinomas dėl čia auginamų bulvių ir karvių. Daugelis kelių pavadinimų surašyti prancūzų kalba, o Jerriais – vietos dialektas, kurio vis dar mokoma salos mokyklose, nors vos saujelė žmonių juo kalba – yra glaudžiai susijęs su prancūzų kalba.
Bet jau tai nebe pirmas prancūzų laivų pareiškimas dėl Džersio: 1998 metais grupelė prancūzų trumpam buvo užėmę Minquiers, nedidelę uolų salų grupę, priklausančią Džersiui pietinėje pakrantėje, kur žvejai dažnai išsilaipina.
Kad ir kiek šioje situacijoje kontroversiškumo, daugybė metų, praleistų drauge žvejojant bendruose vandenyse, reiškia, jog daugelis Džersio ir prancūzų žvejų yra susibičiuliavę ir nenori, kad šis ginčas taptų nebekontroliuojamas.
Dauguma Džersio gyventojų iš savo protėvių paveldėjo prancūzišką kraują ir sala nuo seno palaikė gerus santykius su savo artimiausia kaimyne, sakė vienas omarų žvejys.
Vieno vietinio gyventojo žodžiais: „Mes nenorime pradėti karo su prancūzais.“
