„Turime būti realistai, esame didžiausia šalis pasaulyje, – vaizdo interviu kalbėjo Arkties ir Tolimųjų Rytų plėtros ministras, prognozuodamas 30 metų ateitį gamtinėms dujoms – mobiliai ir švariai anglies alternatyvai. – Saulės energija Arkties regione nepasinaudosi, o vėjo energija čia nėra pastovi.“
A. Čekunkovo požiūris atspindi Rusijos dilemą: žvelgiant iš Maskvos perspektyvos, poliarinių ledo kepurių tirpsmas yra tokia pat ekonominė galimybė kaip ir stichinė nelaimė, atverianti Šiaurės jūros koridorių laivybai iš Azijos į Europą ir sukurianti prieigą prie potencialiai didžiulių naujų mineralų, naftos ir dujų išteklių.
„Mes puikiai žinome, kaip kam sekasi, – apie perėjimą prie švaresnės energijos atsiliepė prezidentas Vladimiras Putinas, kovo pradžioje kalbėdamas su Rusijos anglies pramonės vadovais ir ragindamas juos padidinti eksportą į Aziją. – Teksasas įšalęs, o ten esančios vėjo jėgainės turėjo būti šildomos būdais, kurių anaiptol nepavadinsi ekologiškais. Galbūt tai paskatins šiokias tokias korekcijas.“
V. Putinas savo centralizuotą politinę sistemą ir Rusijos posovietinį atgimimą modeliavo kaip „energetinę supervalstybę“, griežtai kontroliuodamas valstybines įmones ir jų pajamas. Ištisi regionai yra priklausomi nuo anglies ar naftos darbo vietų ir socialinės infrastruktūros, kurią kompanijos vis dar palaiko kaip sovietmečio palikimą.
Pastaraisiais metais Kremlius šalies ekonominę ir geopolitinę ateitį siejo su gamtinėmis dujomis, tiesdamas naujus vamzdynus į Kiniją, Turkiją ir Vokietiją, ir tuo pačiu kūrė planus užimti ketvirtadalį pasaulinės SGD rinkos, palyginti su nuline 2008 m. ir maždaug 8 proc. šiandien.
Rusijos, kaip ir Saudo Arabijos bei kitų žemesnių kaštų naftos ir dujų gamintojų, strategija – būti vienu iš paskutiniųjų iškastinio kuro mohikanų, kol kiti traukiasi iš rinkos, nesugebėdami gauti pelno, nes nerafinuotos naftos kainos krenta. Australija taip pat skuba išplėsti anglies eksportą į Aziją, kol dar gali. Tačiau Rusija dėjo mažiau pastangų už kitus išplėtoti atsinaujinančios energijos pramonę.
V. Putinas ir kiti Rusijos lyderiai periodiškai puldavo neigti klimato pokyčius. Mokslininkai apskaičiavo, kad amžinojo įšalo tirpsmas Rusijai iki amžiaus vidurio gali kainuoti 84 milijardus dolerių infrastruktūrinių nuostolių, nekalbant apie milžiniškas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Ne pelno siekianti organizacija „Carbon Action Tracker“ suteikia Rusijos klimato politikai pačią žemiausią – „kritiškai nepatenkinamą“ – kategoriją.
Pasak Maskvos Skolkovo energetikos centro tyrimų vadovės Tatjanos Mitrovos, viešoji retorika pastaruoju metu tapo atsargesnė, veikiama pasikeitusio visuotinio požiūrio. Po to, kai Europa priėmė Žaliąjį susitarimą, Kinija įsipareigojo iki 2060 m. atsisakyti anglies dvideginio, o prezidentas Joe Bidenas Baltuosiuose rūmuose pakeitė klimato skeptiką Donaldą Trumpą, Rusija atrodo vis labiau atskalūniškai.
Klausimas Kremliui, anot T. Mitrovos, yra toks, ar jis dabar rinksis realią dekarbonizaciją, ar „kažkokius melagingus pranešimus, žaidimą skaičiais, nurodydamas Rusijos miškų anglies absorbcijos pajėgumus ir panašiai“.
Jos požiūris nėra populiarus. Rusijoje iškastinis kuras laikomas prigimtine teise, o milžiniški šalies atstumai iš tikrųjų kelia iššūkių. Pavyzdžiui, A. Čekunkovas yra sakęs, kad jis mielai skatintų perėjimą prie elektromobilių, tačiau ilgai užtruks, kol 17 milijonų kvadratinių kilometrų plote bus įdiegta pakankamai įkrovimo stotelių.
Jokios alternatyvos
„O kokia alternatyva? Rusija negali būti švarios energijos eksportuotoja, tas kelias mums nėra atviras, – sako Konstantinas Simonovas, Nacionalinio energetinio saugumo fondo, Maskvos konsultacinės įmonės, kurios klientai – didžiosios naftos ir dujų kompanijos, direktorius. – Negalime tiesiog imti ir pakeisti iškastinio kuro gamybos švarios energijos gamyba, nes neturime jokios savo technologijos.“
Rusijoje gamtinės dujos visada bus pigesnės nei atsinaujinantys šaltiniai, o dėl žemos naftos kainos, pasak K. Simonovo, dar niekas neaišku. Ji gali atsigauti kartu su pasauline ekonomika, vos tik atslūgs „Covid-19“ pandemijos padariniai. Penktadienį „Brent“ naftos kaina siekė 69 dolerius už barelį, palyginus su žemiausia verte praėjusį balandį – 16 dolerių.
„Niekas nežino, kiek greitas bus pasaulinis energetinis perėjimas“, – teigia K. Simonovas. Europa gal ir sumažins savo išskiriamo anglies dvideginio kiekį, tačiau Azijoje ir Indijoje kylant pigios ir prieinamos energijos paklausai „tendencija nors ir atrodo aiški, bet iš tikrųjų tokia nėra“.
Dar ne taip seniai importuotojams daug problemų kėlė „naftos pikas“, pakėlęs naftos kainas iki 120 dolerių už barelį. Vakarų saugumo konferencijos buvo susirūpinusios akivaizdžiu Rusijos manipuliavimu gamtinėmis dujomis, kurias ji kaimynėms tiekdavo dujotiekių tinklu, žaisdama tiek kainomis, tiek pasiūla.
Tačiau, cituojant Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos pasaulio ekonomikos katedrai vadovaujantį Igorį Makarovą, įsikabindama į iškastinį kurą Rusija rizikuoja didžiuliais kaštais ir praleistomis galimybėmis.
„Tas suvokimas, kad pereinant prie žaliosios energetikos Rusija būtinai pralaimės, yra tik mūsų galvoje. Geriausia išeitis būtų suprasti, kad Rusija turi daug galimybių iš žaliosios energetikos išlošti, ir kad Europai yra naudinga padėti Rusijai tai padaryti, – teigia I. Makarovas. – Kur kas efektyviau sumažinti anglies dvideginio emisijas tose šalyse, kur jas sumažinti yra pigiau.“
Rusijos didžiosios privačios energetikos ir metalų kompanijos pradėjo ekologizuoti savo verslą spaudžiamos tarptautinių investuotojų. Energetikos milžinai – nuo Arkties SGD specialisto „Novatek PJSC“ iki valstybinės atominės energetikos bendrovės „Rosatom“ – ieško būdų, kaip užsidirbti iš vandenilio gamybos, kai tik ta technologija bus galutinai išvystyta.
Vis dėlto sunku pasakyti, ar pačioje šalyje bus pakankama vandenilio rinka. Rusija neturi anglies dvideginio emisijų įvertinimo mechanizmo, todėl kompanijos nėra skatinamos mokėti aukštesnę kainą už švarią energiją. Energetikos milžinai daugiausia dėmesio skiria eksporto verslo kūrimui, tačiau be vyriausybės paramos Rusija atsilieka nuo Saudo Arabijos, Australijos, Čilės ir kitų šalių, norinčių tapti pasaulio vandenilio tiekėjomis.
Tuo tarpu A. Čekunkovas labiausiai domisi klimato poveikio valdymo galimybėmis ir skaičiuoja potencialias darbo vietas bei pajamas iš turizmo, kurias atitirpęs Šiaurės jūros kelias galėtų atnešti 5,4 milijonams žmonių, gyvenančių atšiaurioje Rusijos Arktyje.
Vyriausybė prognozuoja, kad iki 2024 m. Arkties vandenimis bus pergabenta 80 milijonų tonų krovinių, palyginti su 32 milijonais 2020 m. Pagal paties A. Čekunkovo apskaičiavimus, kadaise ledo sukaustytas koridorius iki 2050 m. galėtų tapti atviras paprastiems laivams, ir ištisus metus. Jis galėtų pritraukti eismą iš Malakos sąsiaurio ir Sueco kanalo.
„Rusijos gyvenimo realybė tokia, kad tai nėra dilema“, – kalbėjo jis apie bet kokį klimato kaitos kompromisą regione, kurį valstybė tyrinėja ir vysto jau daugiau nei keturis šimtmečius.
