Šiose varžytuvėse nugalėjo uostai, išsibarstę po Anglijos regioną, įskaitant ir Temzės upės žiotis šalia Londono. Iš viso planuojama sukurti dešimt tokių zonų. Dar apie du laisvuosius uostus ir jų lokacijas bus paskelbta vėliau.
Laisvieji uostai, įprasti daugelyje pasaulio dalių, Didžiojoje Britanijoje išnyko beveik prieš dešimtmetį. Specialiosiose ekonominėse zonose galioja skirtingos taisyklės, „kad būtų lengviau ir pigiau vykdyti verslo operacijas“, sakė R. Sunakas. Jie padės užtikrinti „inovatyvių, sparčiai augančių verslovių, siūlančių vietos gyventojams geras, dosniai apmokamas, ekologiškas darbo vietas“, ateitį, kalbėjo jis parlamente.
Rajonai apima Filikstou ir Haridžo uostus pietrytinėje Anglijoje, vietoves Hamberio ir Teesaido regionuose šiaurės rytinėje dalyje, Liverpulį šiaurės vakaruose, Plimutą ir Solentą pietuose bei East Midlands oro uostą, sakė R. Sinakas. Kai kurie jų turi pramonės objektų, pavyzdžiui, plieno gamyklų, tuo tarpu Temzės teritorijoje įsikūrusi „Ford Motor Co.“, variklių gamybos įmonė.
Turimais duomenimis, apie 40 dokų ir oro uostų kreipėsi dėl laisvojo uosto statuso po to, kai R. Sunakas paskelbė apie planus tokiomis priemonėmis paremti verslą, Jungtinei Karalystei atskilus nuo Europos Sąjungos. Šalies premjero Boriso Johnsono vyriausybė tikisi, kad tokie centrai pritrauks inovacijų ir investicijų, ypač atsižvelgus į juose sumažintus muitus ir mokestinę naštą. Tarp kitų privalumų reikia paminėti supaprastintas planavimo taisykles ir prieigą prie infrastruktūros finansavimo.
Vien Teeside laisvajame uoste, sakė R. Sunakas, senieji pramoniniai objektai galėtų būti panaudojami anglies dioksidui surinkti, koronaviruso vakcinoms gaminti, taip pat švariąją energiją generuojančioms jūroje įrengtoms vėjo jėgainėms. Tees Valley regiono meras Benas Houchenas atskirai paminėjo, kad laisvasis uostas bus didžiausias Jungtinėje Karalystėje, apimsiantis daugiau nei 1820 hektarų ploto ir sukursiantis 18 000 darbo vietų per penkerius metus. Regiono anglies dioksido surinkimo, utilizavimo ir saugojimo projekto tikslas – dekarbonizuoti grupę daug anglies dvideginio išskiriančių verslovių iki 2030 metų, eliminuojant CO2 emisijas, prilygstančias daugiau nei 3 mln. JK namų ūkių kasmetiniam energijos suvartojimui.
Hamberio pramoninis kompleksas taip pat neatsiejamas nuo svarbaus „žaliosios“ energijos komponento. Siekiant sukurti 3 000 darbo vietų, čia didžiausias dėmesys sutelktas į anglies dioksido surinkimą, vandenilio technologijas ir jūros vėjo jėgaines, teigė vyriausybė. Laisvasis uostas Hamberyje „atpigins ir supaprastins verslą“, sakė Willas Gardineris, vadovaujantis „Drax Group Plc.“, biomasės įmonei, testuojančiai anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijas šiame regione.
„Žaliųjų“ technologijų ir dekarbonizacijos iniciatyvos ne tik padės sukurti darbo vietas, bet ir sieks „užtikrinti švarios energijos augimą“.
Kiekvienas laisvasis uostas privalo turėti bent vieną bet kokio režimo uostą, be to, jam gali priklausyti daugiausia trys iki 600 hektarų ploto apmokestinimo zonos ir specialusis pirminis muitinės punktas bei grupė palydovų. Atstumas tarp šių vietovių negali būti didesnis nei 45 kilometrai.
Jokių tarifų
Vienas iš laisvųjų uostų privalumų yra tas, kad ten veikiančios įmonės gali importuoti komponentus be mokesčių, užbaigti gamybos procesą ir vėliau eksportuoti užbaigtą produkciją arba pardavinėti ją Jungtinėje Karalystėje.
Iniciatyva „sustiprins mūsų, kaip į išorę orientuotos, prekiaujančios, atviros pasauliui šalies, pozicijas“, sakė R. Sunakas.
Vis dėlto antradienį publikuotame „UK in a Changing Europe“ ekspertų grupės tyrime teigiama, kad laisvieji uostai nesiūlo jokios „stebuklingos piliulės“ ekonomikos pertvarkoms; jais veikiau siekiama tik perkelti veiklą ir darbo vietas iš kitų šalies vietų, pasitelkiant finansines iniciatyvas ir išlaidas infrastruktūrai.
Anot opozicijos leiboristų partijos lyderio Keiro Starmerio, užuot mėginęs sugrąžinti laisvuosius uostus, R. Sunakas turėjo labiau stengtis dirbti prie naujųjų „Brexit“ susitarimų, eliminuoti biurokratizmą gamintojams, smulkioms įmonėms ir žvejų bendruomenėms, „taip pat ir mūsų menininkams ir atlikėjams, kurie tiesiog nori turėti galimybę gastroliuoti“, – užuomina į ribojimus, kiek dažnai britų vilkikas gali stabtelėti Europoje.
Jungtinė Karalystė ir anksčiau yra eksperimentavusi su laisvaisiais uostais, maždaug pustuzinis jų buvo įsteigta devintajame dešimtmetyje, kai premjerės pareigas ėjo Margaret Thatcher. Įstatymus, kuriais remiantis jie buvo įkurti, leista atšaukti 2012 metais, kai premjero postą užėmė konservatorius Davidas Cameronas.
Uostų operatorės „Forth Ports Ltd.“ generalinis direktorius Charlesas Hammondas dar prieš R. Sunako pranešimą sakė, kad laisvieji uostai šį kartą galėtų funkcionuoti geriau atgaivinant konkrečias zonas pagal vyriausybės regioninio „suvienodinimo“ politiką. Bendrovei priklauso Tilberio uostas Londone, kurio prašymas dėl laisvojo uosto statuso buvo patenkintas.
Aštuonių Anglijos laisvųjų uostų, uostų ir oro uostų lokacijos vieta:
- Temzė – „London Gateway“ („DP World“), Tilberis („Forth Ports“)
- „Freeport East“ – Filikstou, Haridžas („CK Hutchison“)
- Liverpulio miestas – Liverpulis, „Wirral Waters“ (‚Peel Ports“)
- Hamberis – Iminghamas, Grimsbis, Gulas (ABP)
- Teeside – Teesport, Hartlepulas („PD Ports“), Teeside oro uostas („Esken/Stobart“)
- Solentas – Sautamptonas („Associated British Ports“), Sautamptono oro uostas („Ferrovial/Macquarie“)
- East Midlands – East Midlands oro uostas („Manchester Airports Group“)
- Plimutas – Devonportas
