Stabilumo ir augimo paktas (SAP) reikalauja, kad šalys siektų mažesnio nei 3 proc. biudžeto deficito, o bendra skola būtų mažesnė nei 60 proc. bendrojo vidaus produkto. Europos Komisija tikisi, kad šie euro zonos rodikliai šiemet bus atitinkamai daugiau nei 6 proc. ir 100 proc., o ketvirtadienio augimo prognozės sumažinimas liudija, kad blokas gali būti netgi dar toliau nuo savo tikslų.
Prasidėjus koronavirusui, SAP buvo sustabdytas ir kažin ar kada nors bus sugrąžintas ta pačia forma. Paktą buvo numatyta perrašyti dar prieš pandemiją, kadangi jo taisyklės nuolat pažeidžiamos ir nėra aiškių įrodymų, kad jis tikrai prisideda prie stabilumo ar augimo. Pareigūnai teigia, kad derybos greičiausiai bus atnaujintos šių metų antroje pusėje.
„Tai, kas buvo aišku prieš pandemiją, dabar tapo dar akivaizdžiau: reikia iš esmės pertvarkyti Europos fiskalines taisykles“, – sakė Christianas Odendahlis, Europos reformų centro vyriausiasis ekonomistas.
Vis dėlto politinis nepasitikėjimas greičiausiai bus pagrindinė kliūtis siekiant susitarimo dėl to, ką daryti toliau. Tokių šalių kaip Vokietija ir Nyderlandai politikai jau seniai ragino sumažinti skolų naštą ir piktinosi pietų Europos valstybėmis, tokiomis kaip Italija ir Ispanija, kurios, jų nuomone, yra išlaidžios ir priklausomos nuo kitų pagalbos.
Pietų valstybės atsikirsdamos tvirtina, kad taupymo priemonės skolų mažinimo vardan praeityje ne kartą sugniuždė jų ekonomikas – pavyzdžiui, Graikijoje nedarbas per praėjusį dešimtmetį išaugo iki beveik 30 proc., kol šalis stengėsi įvykdyti tarptautinio gelbėjimo sąlygas, – ir padarys tai dar kartą.
Toks susiskaldymas išryškėjo ir per derybas dėl ES 750 milijardų eurų atkūrimo fondo, kai vadinamasis taupusis ketvertukas – Nyderlandai, Austrija, Danija ir Švedija – siekė, kad projektas būtų pagrįstas vien paskoloms, bet ne dotacijoms. Portugalijos ministras pirmininkas Antonio Costa vienu metu net suabejojo olandų įsipareigojimu ES, kol galiausiai nebuvo rastas kompromisas.
„Reikia pagaliau apsispręsti, – šį mėnesį straipsnyje „Bruegel“ idėjų kalvei rašė buvęs euro zonos pareigūnas Thomas Wieseris. – Pagrindinė ekonominė ir politinė problema, su kuria susiduria ES šalys, yra tai, kaip vienu metu valdyti paramą atsigavimui ir ilgalaikes skolų tvarumo rizikas.“
Esminis veiksnys šiuo metu yra tai, kad rekordiškai žemos palūkanų normos pakeitė įsivaizdavimą apie skolų tvarumą. Italija, kur skolų našta artėja prie 160 proc. BVP, gali išleisti 10 metų obligacijas su maždaug 0,5 proc. palūkanų norma – dvigubai mažesne nei prieš metus. Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas yra neigiamas, o tai reiškia, kad investuotojai faktiškai moka vyriausybei, kad galėtų iš jos skolintis.
Ką sako „Bloomberg Economics“
„Didžiojo septyneto vyriausybės 2020 m. sukaupė maždaug 7 trilijonus dolerių skolos. Negana to, realios naujos emisijos aptarnavimo išlaidos yra neigiamos ir išliks tokios iki 2030 m., jei pajamingumo kreivės nepasikeis. Kita vertus, jos dažnai pasikeičia“, – sako Jamie Rushas, Maeva Cousin, Tomas Orlikas.
Diskusija dėl SAP pakeitimo buvo atnaujinta praėjusiais metais, tačiau vėliau buvo atidėta, o taisyklės laikinai sustabdytos, nes žemyną apėmė viruso sukelta recesija.
Buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard’as pernai su bendraautoriais parašė straipsnį, kuriame teigiama, kad išsamus fiskalinių taisyklių surašymas, atsižvelgiant į kiekvieną įmanomą scenarijų, yra beviltiškas reikalas. Straipsnyje raginama atsisakyti konkrečių ribų ir griežčiau atsirinkti, kada verta kištis į valstybių narių vidaus politiką.
Europos fiskalinė valdyba – patariamoji ES agentūra – siūlė laikytis dabartinių tikslų, tačiau suteikti valstybėms, kurios turi sukaupusios didesnių skolų, daugiau laiko joms sumažinti. Šiai idėjai net nereikėtų drastiškų teisinių pakeitimų, pridūrė agentūra.
Pagrindinė problema ta, kad dabartinės išlaidų ribos yra įtvirtintos ES narių pasirašytose sutartyse, o tai reiškia, kad jų atsisakymas kvepia painiomis derybomis, kurios galėtų pakurstyti papildomus valstybių narių reikalavimus.
Pasiekti bendrą sutarimą įmanoma. ES atkūrimo fondas jau peržengė vieną seniai egzistuojantį skolų tabu – jos bus finansuojamos bendrai užtikrinamomis obligacijomis. Fondas iš dalies ir buvo skirtas tvarkytis su ribota fiskaline erdve, su kuria susidurs kai kurios šalys, bandydamos padėti savo ekonomikoms atsitiesti.
„Kol kas turime judėti mažais žingsneliais, – sakė Ch. Odendahlas. – Jei šie maži žingsneliai, pavyzdžiui, lėtesnis fiskalinis išėjimas iš pandemijos, siekiant palaikyti atsigavimą, pasirodys ekonomiškai naudingi ir nepakenks skolų tvarumui, tuomet bus galima mąstyti plačiau.“
