Lai Xiaominas vadovavo bendrovei „China Huarong Asset Management Co“ nuo 2012 metų, kol 2018-aisiais įsivėlė į rimtą bėdą. Jis buvo apkaltintas paėmęs 1,79 mlrd. juanių (277,3 mln. JAV dolerių) kyšių, taip pat buvo pripažintas kaltu dėl dvipatystės. Vis dėlto mirties bausmė už tokio pobūdžio „baltųjų apykaklių“ nusikaltimą yra neįprasta, sako teisės ekspertai. Wu Xiaohui, buvęs bendrovės „Anbang Insurance Group Co.“ pirmininkas, kurio pasipinigavimo afera Pekinui kainuoja milijardus dolerių, 2018 metais buvo nuteistas aštuoniolikai metų dėl daugiau nei dešimties milijardų dolerių vertės sukčiavimo.
Tad kokį ženklą bando nusiųsti Pekinas? Į kurią tikslinę auditoriją nukreiptas šis itin griežtas nuosprendis? Į kitus turtingus ir privilegijuotus žmones? Ar „Alibaba Group Holding Ltd.“ įkūrėjas Jackas Ma taip pat turėtų sunerimti? Nors kinų milijardieriui nepateikti jokie kaltinimai, jis dingo iš viešumos nuo lapkričio, kai buvo atidėtas „Ant Group“, kurią remia J. Ma, pirminis viešas siūlymas (IPO), iš kurio tikėtasi surinkti 35 mlrd. JAV dolerių.
Iš pirmo žvilgsnio, tai galėtų būti kaip priminimas nepaklusniems verslo magnatams dėl pavojingo Pekino juridinio arsenalo. Bet baudžiamosios priemonės, nukreiptos prieš Lai Xiaominą, veikiau yra Komunistų partijos vidinio ūkio tvarkymo dalis. Kai Donaldas Trumpas pasitrauks iš prezidento posto ir pasibaigs COVID-19 sukeltas ekonominis sulėtėjimas, prezidentas Xi Jinpingas vėl ketina tęsti savo kovą su šešėline bankininkyste, kurios uoliai ėmėsi 2017 metų pabaigoje. Pekinas siekia parodyti pavyzdį biurokratams, įspėti, kas gali nutikti tiems, kurie nepaiso įmonių įsiskolinimų mažinimo mandato.
Priešingai nei „Anbang“, „Huarong“ yra tikra valstybinė įmonė. Remiama finansų ministerijos, „Huarong“ buvo įsteigta padengti beviltiškas skolas komercinių bankų buhalterinėse knygose. Todėl probleminių skolų valdytojas naudojosi daugybe privilegijų, pavyzdžiui, kvazivalstybiniu kreditingumu ir įvairiausiomis finansinėmis licencijomis, kurių bergždžiai siekia privatusis sektorius.
Bet užuot ėmęsis kovoti su beviltiškomis skolomis, Lai Xiaominas nutrūko nuo grandinės, visa galva paniręs į daugelį sričių iš karto, nuo privataus kapitalo iki didelės rizikos obligacijų prekybos. 2016 metų pabaigoje neveiksnios paskolos sudarė tik 25 proc. visų „Huarong“ aktyvų, lyginant su 35 proc. prieš dvejus metus. Užtat kiti finansiniai produktai augo kaip dalis aktyvų, įskaitant obligacijas, kurias nesudėtinga pelningai realizuoti.
Žemyninėje Kinijoje „Huarong“ įsteigė šimtus bendrų įmonių, turėdama vienintelį tikslą – įsigyti nekilnojamojo turto, pranešė Kinijos internetinis žurnalas „Caixin“. Honkonge Lai Xiaomino bendrovė pritraukė dideles sumas iš doleriais išreikštų obligacijų emisijų, gautas pajamas naudodama didelės rizikos obligacijoms įsigyti. Energijos prekiautoja „CEFC Shanghai International Group Ltd.“, viena iš jos investicijų, nuo tada bankrutavo. Tęsdama tokį žaidimą, „Huarong“ sukūrė labirintą vadinamųjų „priedangos“ bendrovių.
Jeigu Lai Xiaominas būtų tik dienos prekiautojas, jis galbūt nebūtų susidūręs su tokiais rimtais padariniais. Tačiau jo šešėlinis skolinimas pridarė didžiulių nuostolių, kurie galiausiai nusėdo paties Pekino buhalterinėse knygose. Pavyzdžiui, be tinkamų protokolų, „Huarong“ suteikė didelio masto struktūrinį finansavimą „Ningxia Tianyuan Manganese Industry Co.“, kuris padėjo pastarajai sparčiai plėstis pasaulinėje rinkoje.
Šioje Lai Xiaomino nuteisimo istorijoje Pekino įtūžis kone ranka paliečiamas. Jis peršoko pavaldumo struktūrą ir įsikišo į bazinio lygio investicinius projektus, siekdamas nederamos naudos tam tikriems asmenims. „Jis sukėlė grėsmę [Kinijos] finansiniam stabilumui“, teigiama jį myriop nusiuntusio Tiandzino teismo pareiškime.
Šia prasme Pekino kaltinimas dvipatyste yra, ironiškai, ideali analogija. Lai Xiaominui buvo duotas didžiulis „kraitis“ vienam vieninteliam tikslui: sumažinti bankų neveiksnių paskolų naštą. O jis, užuot tą daręs, susikrovė kitus lizdus ir daugino atžalas, kurių Pekinas nenorėjo. Užuot sprendęs problemą, Lai Xiaominas pats tapo problema.
Buvęs „Anbang Insurance Group Co.“ pirmininkas Wu Xiaohui taip pat sukėlė daug bėdų – jis naudojo pajamas, gautas iš trumpalaikio draudimo produktų ilgalaikiams aktyvams, tokiems kaip garsusis Niujorko „Waldorf Astoria“ viešbutis, įsigyti. Bet jis – privatus pilietis, pasinaudojęs savo ryšiais su Dengo Xiaopingo šeima, kad jam atsivertų daug durų į sukčiavimo labirintus.
Kita vertus, tokie pareigūnai kaip Lai Xiaominas ateina su pačios valstybės jam suteikta didele galia – su plačia galimybių erdve piktnaudžiauti šia galia.
Besiplečiančiame Kinijos valstybiname finansų sektoriuje biurokratai kartais pamiršta elgtis atsakingai, išduodami, tarkim, paskolas šeimos nariams ir draugams ir nesilaikydami deramo rizikos valdymo reikalavimų. Tad kaip Pekinui užtikrinti tinkamą savo biurokratų elgesį? Desperatiški laikai verčia imtis desperatiškų priemonių. Kinija, kurios bendra skola artėja prie 300 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), yra viena iš labiausiai įsiskolinusių šalių visame pasaulyje. Vienas mirties nuosprendis galbūt bus pakankama atgrasinimo priemonė.
